Pyongyang Marathon 2015

  Pyongyang_Marathon_Round-Badge_Man_02_no _date_RGB-250   Praėjo jau pora mėnesių po to kai įveikiau Pyongyango maratoną. Šiek tiek susigulėjus mintims ir nusiraminus psichologiškai po visų kelionių ir varginančių skrydžių, bandau sudėlioti įspūdžius, kuriuos patyriau šioje tolimoje bei izoliuotoje šalyje.  Mintį aplankyti Šiaurės Korėją (DPRK- Democratic People‘s Republic of Korea) turėjau jau seniai. Mokykloj labai nemėgau giografijos, na ne tiek nemėgau kiek ji man buvo neįdomi. Todėl apie šalis, tokias kaip Šiaurės korėja, Kuba ar dar kokias marginalinio plauko sužinojau gana vėlai. Dabar kai pagalvoju, tikriausiai pirmą kartą pasidomėti kas tai yra Šiaurės Korėja, paskatino kolegos Mindaugo Dilerto keistas atsakymas į mano retorinį klausimą. Aš paklausiau: -„o tai į kurią Korėją lietuviai eksportuoja produktus? Į pietų ar šiaurės?“, o jis atšovė- „ne nu tu duodi… Tai aišku, kad į pietų, nejau nežinai, kad šiaurės korėja yra visiškai izoliuota šalis, kur vyrauja socializmas?“ Tada sutrikau, bet iš tiesų tikrai nežinojau. Dabar atrodo, labai keista, tačiau kalbantis su žmonėmis jau dabartiniu laiku, pastebiu, jog nevisi supranta kas tai yra nuvykti į Šiaurės Korėją ir aplankyti šalį. Vienį žmonės sako: – „Wow“ tada gal apima ir kažkoks pasitenkinimas, jog kažką sugebėjai nustebinti. Kiti sako: -„aha, tiesa kaip šiaip einas?“, tada supranti: -„aiškus tipas :) Tai va, reziumuojant- Šiaurės Korėja pradėjau domėtis gal prieš kokius 6 metus, ir nuo pat pradžių man tai patiko. Dėl ko patiko negaliu „tiesiai“ pasakyti, bet gal dėl to, kad tai buvo kažkas kitokio nei įprasta. Galbūt ši šalis taip pat priminė susikurtą Sovietų Sąjungos vaizdą, kuris išliko nuo vaikystės klausantis tėvų pasakojimu. Na, tiesiog nežinau, bet kažkas mane kabino domėtis visomis įmanomomis temomis, kurias sugebėdavau rasti apie Šiaurės Korėją. Galiu pasakyti, kad jų tikrai nėra tiek daug, ir informacijos srautas apie Šiaurės Korėją yra gana ribotas. Tam, kad susidaryti bent kažkiek objektyvią nuomonę reikia perskaityti nemažai knygų ar publikacijų, peržiūrėti dokumentinius video, bei mėgėjiškus „Youtube“ vaizdelius. Tačiau, objektyvi nuomonė kartu su savim nešasi ir klausimų, į kuriuos atsakymų šiaip sau nerasi. Manau, jog su laiku tų klausimų daugėjo ir pamažu atėjo laikas surasti bent kelis atsakymus į juos. Taip gimė mintis, jog reikia tiesiog imti ir nuvykti į Šiaurės Korėją.

North-and-South-Korea-570x426

   2014 metais užsibrėžiau tikslą nuvykti į Šiaurės Korėją. Pradėjau domėtis ar tokios kelionės aplamai yra įmanomos. Atsiverčiau „Google“ ir suvedžiau „Trip to North Korea“. Po kelių minučių jau buvau tinklapyje http://www.koryogroup.com . Koryo Tours buvo įkurta 1989 metais Nicholaso Bonnerio, kuris dar ir dabar, prabėgus jau daugiau kaip 20 metų tebevadovauja agentūrai bei kiekvieną mėnesį mielai lydi turistų grupes į Šiaurės korėją. Manau, jog šis žmogus turi patį aukščiausią reitingą, kalbant apie Šiaurės Korėjos valdžios atstovų, karininkų bei turizmo sektoriaus atstovų draugystes su kitomis šalimis. Bet koks kitas, netgi valstybinis bendradarbiavimas neturi tiek įtakos, kiek turi Nickas. Buvau nustebęs šio žmogaus aktyvumu. Atrodo, jog partnerystė su Šiaurės Korėja jį taip įtaukė, jog aplink save jis daugiau nieko ir nebematė. Didžiausias mano įkvėpimas Šiaurės Korėjai kilo po peržiūrėto filmo „Crossing the Line“, kuriame pasakojama apie James Joseph Dresnok, amerikos kariškį, kuris, siekdamas išvengti karo lauko teismo 1962 metais dezertyravo į Šiaurės Korėją. Buvau labai nustebęs, kai sužinojau, jog ir šios, sukrečiančios, dokumentinės istorijos direktorius buvo tas pats Nicholasas Bonneris. Be šio filmo Nickas taip pat sukūrė: „The Game of Their Lives“, „A State of Mind“ ir naujausią savo darbą „Comrade Kim goes Flying“. Filmai verti didžiausio dėmesio. Gali pasirodyti, jog juose taip pat siekiama pataikauti „didžiąjam lyderiui“, tačiau filmuose vyrauja nuoširdi atmosfera ir sukrečiantys faktai bei žmonių istorijos. Asmeniškai aš, pažiūrėjes „Crossing the Line“ negalėjau užmigti visą naktį, man tiesiog buvo neįtikėtina, kaip amerikietis, dezertyravęs į Šiaurės Korėją 1962 metais, ten vis tebegyvena ir tebeaugina savo vaikus, kurie atrodo kaip švedijos blondinai, tačiau vos gali sudėlioti sakinį angliškai ir yra pilnai integravęsi į Pyongyango gyvenimą.

crossing-the-line-movie-poster-2006-1020411143

   Taigi, radęs kelionių agentūrą, nusprendžiau pradėti planuoti savo didžiąją kelionę į Šiaurės Korėją. Labai norėjau nuvykti tuo metu, kai vyksta „Masinės žaidynės“ pažiūrėti kaip 20 tūkstančių vaikų formuoja gyvą ekraną ar akrobatai daro neįtikėtinus triukus.

 

North_Korea_mass_games_1998

 

   Tačiau, kad ir kaip bedėliočiau savo kelionės planus 2014 metais nuvykti į Šiaurės Korėją taip ir nepavyko. Buvau dalinai nusivylęs, jog nepavyko įgyvendinti planų, bet 2015 metais mėginau daryti antrą dubblį ir jis pavyko, galima sakyti visu 100%.

   2015 metų pradžioje vėl pradėjau dėliotis planus ir žiūrėti, kokius turus Koryo Tours siūlo. Žinojau, jog Koryo Tours jau buvo pradėję ir dviračių pasivažinėjimus po Mt. Paekdu kalnus ar slidinėjimo keliones į Masik Pass slidinėjimo kurortą. Tačiau kai aptikau, jog Balandžio 12d. bus rengiamas Pyongyang‘o maratonas, nusprendžiau, jog tai yra ta akimirka, kai turiu imti ir užsisakyti šią kelionę.

   Užsisakinėti „Maratono paketą“ buvo gana rizikinga, kadangi Šiaurės Korėja vis dar nebuvo atšaukusi draudimo atvykti į šalį dėl Ebolos viruso grėsmės pasaulyje. Prasidėjus masinėms diskusijoms apie Ebola Šiaurės Korėja netruko susigalvoti, jog jai nereikia atvykėlių ir Ebolos viruso grėsmes, net jei tai ir yra viena tikimybė iš milijono, žinant Šiaurės Korėjos medicinos apsaugą ir jai skiriamas lėšas, šis sprendimas per daug nestebino. Liko tik klausimas, kada ateis tas momentas, kai Šiaurės Korėja supras, jog grėsmė šalies sveikatai negresia ir atidarys galimybes atvykti turistams. Vasario pabaigoje gavau liūdną žinią, jog visi 2015 metų kovo turai yra atšaukiami, o „Maratono paketas“ išlieka didžiuliu klausimu. Dar po savaitės gavau laišką, jog „Maratono paketas“ yra atšaukiamas. Jaučiausi dviprasmiškai, džiaugiausi, jog buvau nenusipirkęs lėktuvo bilietų ir pergyvenau, jog šis žygdarbis nusikelia bent jau metus į priekį. Organizatoriai informavo, jog esant norui jie gali pakeisti mano kelionės datą ir tokiu atveju galėčiau tiesiog vykti pasižiūrėti šalies, kai tokia galimybė atsiras. Tačiau ilgai nedvejojęs, paprašiau gražinti mano įmoką, nes didžiausias tikslas ir buvo maratonas. Jausmams nurimus, stojo olimpinė ramybė. Nesakau, jog nenorėjau vykti į Šiaurės Korėją, laukiau šios kelionės, tačiau pripažinkite, planuojant vykti į Šiaurės Korėją jaudulio ir nerimo tikrai yra. Taip jaučiausi ir aš. Tad nusprendžiau daug nepergyventi ir atsidėti pasiruošimams Ziuricho Ironman 2015 varžyboms. Su šeima išvykome į saulėtąjį Livigno todėl nuotaika buvo nuostabi. Baigiantis mūsų viešnagei Livigno slidinėjimo kurorte gaunu elektroninį laišką, jog Pyongyang‘as priėmė nutarimą nuo balandžio atidaryti šalį ir įsileisti turistus. Pradėjau dvejoti, ką daryti. Gavau kelis laiškus iš draugų užsienyje: -„žiūrėk, vėl atidarė šalį, tai kaip? Leki?“. Žinoma, kada tikslus deklaruoji garsiai, tenka atsakyti už savo žodžius, nors viduje jau buvau susitaikęs su mintimi, jog šiais metais į Šiaurės Korėją nebevykstu. Ilgai dvejojau kaip pasielgti ir vis dėlto nusprendžiau vykti. Šį kartą 8 dienų viešnagė atrodė tikrai ilga ir nutariau išvykti trumpesniam laikui. Todėl užsisakiau 3 dienų kelionės paketą ir pradėjau ruoštis maratonui. Buvo likęs mėnuo. Nepasakyčiau, jog bėgimo forma buvo pati geriausia, tačiau „ariant“ kiekvieną dieną tai baseine, tai ant dviračio maratonas neatrodė kažkas nepasiekiamo, netgi jeigu tai ir buvo mano pirmasis kartas mėginti įveikti 42.195km.

   2015 balandžio 9 dieną išskridau reisu Vilnius – Kopenhaga – Pekinas. Būtent Pekine buvo įsikūrusi Koryo Tours, agentūra, kuri organizuoja keliones į Šiaurės Korėją. Balandžio 10 dieną buvo suplanuotas instruktažas Koryo Tours ofise. Instruktažas buvo privaloma dalis, jo metu kelionių organizatoriai trumpai papasakojo, ko reikėtų tikėtis, ko reikėtų vengti ir svarbiausia, jog vykstant į Šiaurės Korėją pageidaujamas bendradarbiavimas, su vietiniais gidais, pareigūnais ir kitais veikėjais. Taip yra ne dėl to, jog turistui gali grėsti dideli nemalonumai, kalėjimas ar koncentracijos stovykla. Taip yra dėl to, jog visi nemalonumai, prisidirbus turistams, tektų juos prižiūrintiems gidams. Tad siekiant išvengti pridaryti nemalonumų gidams mes buvome paprašyti elgtis pagal taisykles, kurios buvo išdėstytos. Kelios taisyklės:

  • Nefotografuoti karininkų
  • Nefotografuoti žmonių be jų leidimo. Jeigu norime fotografuoti žmones reikia gauti tų žmonių leidimą (kas praktiškai nelabai įmanoma)
  • Lyderius fotografuoti tik pilnu dydžiu, negalima fotografuoti tik statulos galva ar apatinę dalį, statula turi būti pilna. Jeigu prie statulos fotografuojamas asmuo, jis turi proporcija būti mažesnis už pačią statulą.
  • Negalima vaikščioti po miestą be gido palydos
  • Negalima turėti GPS prietaisų (tačiau visi turėjome GPS laikrodžius arba telefonus su GPS :)
  • Negalima vežtis Biblijos

   Balandžio 11 dieną anksti ryte visi susirinkome prie Koryo Tours, kur laukėme atvykstančių autobusų, nuvešiančių mus į Pekino oro uostą. Kadangi skrydis į Pyongyang‘ą buvo numatytas aštuntą valandą ryto, susitikimas prie autobusų buvo suplanuotas labai anksti ryte. Šiek tiek pergyvenau, dėl laiko, kadangi Lietuvos laiko skirtumas su Pekinu yra +6 valandos. O skirtumas su Pyongyang‘u +7 valandos. Pekine nuėjus miegoti, nelabai pavyko sumerkti akis, kadangi lietuvoje tuo metu buvo 3 valandos dienos.

   Pajudėjus Pekino tarptautinio oro uosto link, gavome savo Šiaurės Korėjos vizas, kurios buvo labai panašios į kelionės knygelę, kurią dar vaikai būdami gaudavome vykdami į Lenkiją.

   Tokia kelionių knygelės sistema buvo sugalvota ne šiaip sau. Tikriausiai žinote, jog Amerika nemyli Šiaurės Korėjos, o tuo labiau Šiaurės Korėja nemyli Amerikos. Prieš išvykstant į Šiaurės Korėją, manęs draugai taip pat klausinėdavo, kaip tu vyksi į Ameriką, jeigu pase turėsi Šiaurės Korėjos vizą. Juk tavęs ten niekas neįsileis. Pasirodo, visa tai buvo labai gerai apgalvota. Atvyksti į Šiaurės Korėją, parodai pasą ir vizą, į kurią gauni bent tris štampus ir gali eiti laisvas Na gerai, laisvas, bet su gidu. O išvykdamas iš šalies duodi tą pačią vizą, dar gauni kokius du štampus, bet viza lieka Šiaurės Korėjoje. Parskridus į Pekiną niekas tavęs neprašo Šiaurės Korėjos vizos, ar kito įrašo, parodančio viešnagę. Grižęs turi pateikti tik Kinijos vizą. Tokiu atveju reikia turėti dvigubo atvykimo į Kiniją vizą, kadangi jų sieną kerti atvykdamas iš Lietuvos ir parvykdamas iš Šiaurės Korėją. Žinoma, galima naudoti 72 valandų tranzitą per Kiniją, tačiau žinodamas, jog nukrypus nuo įprastų procedūrų dažniausiai prasideda problemos, pasidariau dvigubo atvykimo į Kiniją vizą. Kadangi korėjiečiai pasilieka vizą sau, pase nelieka jokių įrašų, jog kada nors turėjai Šiaurės Korėjos vizą.

 Įlipus į lėktuvą visi pradėjo fotografuoti savo „išmaniaisiais“ ir foto aparatais. Čia ir prasidėjo „sir, sir can you turn your camera off? Sir, it is not allowed to make pictures here…“ Pradėjome jausti Šiaurės Korėjos dvasią!

   Skridome Tupolew TU-204-300 lėktuvu. Ankščiau nebuvau skridęs rusišku lėktuvu. Aš aplamai bijau skraidyti lėktuvu, bet toks mišinys- Air Koryo, Šiaurės korėjiečių oro linijos, kurios neturi labai geros reputacijos pasaulyje ir rusiškas lėktuvas- turėjau tikrai gerą dozę stresiuko.  Nekalbu apie lakūnus, kurie skraido pagal instrukciją, surašytą šalia rankos padėtam sąsiuvinuky. Iš dabartinių pozicijų žiūrint, būtent šioje vietoje ir prasidėjo šuolis į pasaką, anapus esantį pasaulį, kaip kolega sako, teatrą. Atgal į realybę grįšime tik po gerų trijų dienų.

   Atskridus į Pyongyangą laukia išpuoselėtas, nupoliruotas, tvarkingas oro uostas. Šiuo metu yra statomas naujas keleivių terminalas, todėl oro uostas, bent jau iš toli, atrodo tarptautinio lygio gal tik trūksta asvaltuotų gatvių aplinkui, tačiau visa kita, bent jau Vilniaus ar Kauno lygį atitinka.

   Oro uoste visi turistai buvo suskirstyti į grupes. Tiesa grupės buvo suformuotos dar prieš išvykstant iš Pekino ir afišuotos instruktažo Pekine metu, tačiau Pyongyango oro uoste, buvo atliktas fizinis paskirstymas kiekvienai grupei priskiriant gidus. Mūsų grupė vadinosi „Julian group“. Todėl, kad vadovaujantis asmuo buvo Julian Fisher. Jaunas britų verslininkas, kuris Pekine vadovavo savo įmonei, padedančiai turtingiems kiniečiams išsiųsti savo vaikus mokslams į Londoną. Šis darbas, vadovauti turistų grupei, Julian‘ui nebuvo įprastas, tačiau jis buvo paprašytas draugų pagelbėti su turistų srautu. Srautas buvo tikrai didžiulis, didžiausias per visus Koryo Tours darbo metus. Natūralu, jog biuras nebuvo pasirengęs tokiam turistų antplūdžiui todėl paprašė pagalbos draugų, giminaičių ir t.t.

   Grupių suskirstymo metu mums taip pat buvo priskirti 3 gidai, Mr. Lee buvo vyriausias ir pats šmaikščiausias iš jų visų. Kai reikėjos jis buvo rimtas ir su didžiule pagarba pasakodavo apie didįjį ir brangųjį lyderius. Kai atmosfera pasidarydavo laisvesnė jis pasakodavo anekdotus ar dainuodavo karaoke. Mr. Lee man tapo pavyzdžiu, kaip mums visiškai nesuprantamoje šalyje žmogus gali jaustis laimingas, laisvas tuo pat plačiai išprusęs. Neteko pažinti daug vietinių žmonių, galima sakyti visiškai neteko pažinti nieko, tačiau Mr. Lee sudarė tikrai gerą Šiaurės Korėjos žmonių įvaizdį. Taip, galima spėlioti, jog tai yra viena iš jo užduočių, įtikinti, mus, vakarų pasaulio kapitalistus, jog Šiaurės Korėja, turi visus vakarietiškus atributus. Kad ir kaip ten bebūtų, viešnagės metu, Mr. Lee tapo mūsų geriausiu draugu iš Šiaurės Korėjos.

   Iš oro uosto pajudėjome Pyongyang‘o link. Ankščiau buvau susidaręs vaizdą, jog Pyongyang‘o oro uostas yra visai šalia Šiaurės Korėjos sostinės. Tačiau atvykęs į šalį supratau, jog oro uostas nuo Pyongyango yra nutolęs apie 30 kilometrų. Kaip dera „civilizuotai“ šaliai kelias iš oro uosto prasidėjo žvyrkeliu. Aplink oro uostą laukai, ir nudžiūvę pievos. Medžiai be lapų ir bevardis kaimukas, su didžiuliu mūriniu ekranu, kuriame pavaizduotas Kim Il Sung‘as ir Kim Jong Il‘as. Taip prasideda mūsų pirmieji įspūdžiai Šiaurės Korėjoje. Visi autobuso keleiviai prilipę prie langų dairosi į visas puses, kad tik užgriebt kažką įdomaus, kažką neįprasto, dar nematyto Youtube ar Facebook pasauliuose. Pirmą tiesą jau matau. Kelias iš oro uosto į sostinę tuščias, nei vieno automobilio ar kitos motorinės transporto priemonės. Pėstute juda tik nusikalę darbininkai ar šiaip provincialai. O greičiausias transportas, išskyrus mūsų autobusą, čia – dviratis. Vėliau važinėjant po Pyongyang‘ą suprasiu, jog dviratis Šiaurės Korėjoje yra siekiamybė bei pati populiariausia transporto priemonė. Panašiai taip, kaip vakarų pasauliui automobilis. Šalyje, kuri save traktuoja inovatyvia ir pirmaujančia pasaulyje šiek tiek keista matyti tokį vaizdą :) Bet galbūt jie yra dar labiau pažengę nei mes ir jau rūpinasi ekologija bei žaliosiomis technologijomis. Kaip ten bebūtų vaizdas niūrus. Judame Pyongyango link, kelias nėra labai geras, jis suskilinėjes, duobėtas, autobusas rieda šokinėdamas, neatlaiko net mano penkių ašių stabilizatorius kameroje. Tačiau stengiuosi išnaudoti šeštą ašį- savo ranką. Vaizdai neįkainojami, todėl norisi kuo daugiau ir kuo gražiau užfiksuoti juos, jungiu 60 kadrų per sekundę ir filmuoju toliau.

   Nebuvo nei ramių priemiesčių nei privačių namų kvartalų, kairėje pamatėme didžiulį kamuolio formos pastatą:- „Kas tai Mr. Lee?“ . „Tai yra technikos revoliucijos parodų rūmai“ – nesureikšminęs atsakė Mr. Lee ir toliau, laikydamas mikrofoną, pasakojo apie savo šalį bei didelius pasiekimus.

6173038053_4e100e01c2

   Įvažiavus į miestą labiausiai akį rėžė didingos statulos, plačios gatvės bei masyvūs pastatai. Sovietų sajungos darinius esu matęs tik iš nuotraukų, tačiau kažkuria prasme pirmosios asociacijos man iš karto krypo būtent į sovietų sajungos įvaizdį 30-40 metų atgal. Kiniečių turistai dalinosi įspūdžiais, jog tai yra Kinija 30-40 metų atgal. Ir tai buvo vienas iš variklių kodėl kiniečiai masiškai lanko Šiaurės Korėją. Todėl, kažkuria prasme, visi jautėmės grįžę į praeitį. Kurioje betonas, o ne žalias medis yra pagrindinis kultas. Ir „Kruščiofkė“ yra ne senas skylėtas G energetinės klasės griuvėsis, bet moderni ir visų darbininkų trokštama vieta gyventi.

   Besigrožėdami Pyongyang‘o fasadu pagaliau atvykome į Yanggakdo viešbutį. Viešbutis įsikurės Taedong upės saloje. Tai yra labai patogi vieta apgyvendinti užsienio turistus. Turistai, atvykę iš kitų šalių, negali laisvai vaikščioti po Pyongyang‘a ar kitas Šiaurės Korėjos vietas be gido palydos. Todėl viešbutis saloje užtikrina didesnę turistų priežiūros kontrolę. Nors viešbutis vadinosi Yanggakdo, kelionių organizatoriai puse lūpos jį vadindavo Alkatrasu. Pasak Mr. Lee, viešbutis talpina 1000 gyventojų. Mūsų turo metu buvo atvykę apie 800 turistų. Todėl 47 aukštų viešbutyje su veikiančiais dviem liftais buvo tikras anšlagas.

   Numatyta dienotvarkė buvo labai įtempta, atvykus į viešbutį buvome paprašyti, kuo greičiau pasidėti daiktus bei papietauti. Ant nosies buvo vizitas į karo muziejų bei Kim Il Sung aikštę.

   Karo muziejus pasitiko pompastiškais vartais, kuriuose buvo įamžintos Korejos karo pradžios ir pabaigos datos. Korėjos karas Širaurės korėjiečiams reiškė labai daug. Tai yra savotiška naujos šalies pradžia. Kadangi ekonominis gyvenimas, pagrįstas socialistinėmis ideologijomis, nesusiklostė puikiai, vienintelė tema Šiaurės Korėjoje yra karas prieš vakarų imperializmą. Lyderiai didžiuojasi savo pergale, taip pat didžiuojasi ir šalies gyventojai. Natūralu, kad pirmiausiai su kuo yra supažindinami turistai, tai- karo trofėjai, karo ideologija ir karingas Šiaurės karių vieningumas, kovoje su vakarais.

   Ne taip kaip gyvenamieji namai, gatvės ar gyvenvietės, kurios nulipdytos korėjiečių rankutėmis, muziejai ir monomentai čia „kepami“ labai greitai ir kartais net pasitelkus kaimynu, kinų, pagalbą. Todėl lankytinos vietos, tokios kaip karo muziejus yra gerai išbaigtos ir itin tvarkingos. Muziejus kaip ir lyderių statulos yra viena iš „šventų vietų“, kurioje negalima nepagarbiai elgtis, fotografuoti, nekalbu apie maisto valgymą ar gėrimų vartojimą. Asmeniškai man muziejaus didybė pasirodė labiau pribloškianti negu eksponatai, kurie puošia jį. Taip sakau todėl, kad eksponatai, kurie dažniausiai yra numuštas lėktuvas, ar nukritusios bombos liekanos yra iš tokios gilios praeities, jog šiuolaikinis jaunimas apžiūrinėdamas juos tiesiog traukčiojo pečiais ir nesuprato esmės. Nesakau, jog nebuvo įdomu, tikrai buvo, man nemačiusiam karo peripetijų, karinė įranga bet kokiu atveju atrodė grėsmingai ir vertė susimastyti, kokios turėjo būti karvedžių, generolų intencijos, jog nukreipti tokią techniką žmonių naikinimo link. Nors ir žinant, jog tai dalis propagandos, buvo skaudu žiūrėti dokumentinius filmus, kuriuose vaizduojami iš šoko verkiantys vaikais, kurių tėvai, ką tik žuvę nuo bombos jau niekuo nebegalėjo padėti. Karas- žiaurus dalykas, kažkuria prasme norėjau pasišalinti iš tų situacijų, kurios net ir žinant, jog sukurtos paliesti tavo jausmus, vistiek sujaudina iki pat gilumų.

   Vaikščiodamas po muziejų vis galvojau: -„kur mūsų garsusi Pueblo?“ Kadangi žinojau, jog garsusis Amerikiečių žvalgybos laivas yra išgabentas restouracijai, šiek tiek jaudinausi, jog galiu nepamatyti jo. Aplankėme visą muziejų ir pačiame gale muziejaus darbuotoja mus pakvietė apsilankyti garsiajame Pueblo. Visi iš karto pradėjome brazdėti, nes Pueblo yra vienas didžiausių Šiaurės Korėjos propagandos įrankių. Aišku nebūtų toks jeigu ne pačių amerikiečių kvailumas. Na bet čia jau kita istorija.

   Pasibaigus ekskursijai po karo muziejų, pajudėjome Kim Il Sung‘o aikštės link. Visi tikriausiai esate matę Šiaurės Korėjos karinius paradus, su daugybe žygeivių, tankų bei raketų. Taip, tai ta pati aikštė. Iš fasadinės pusės kuri atrodo itin nepriekaištingai ir didingai. Žiūrėdamas paradus per televizorių ar internetu matydavau tvarkingą aikštė ir daugybę pasipuošusių karių. Tačiau aikštė atrodo panašiai kaip filmo butaforijos. Iš fasadinės pusės tai papuošimai, kurie džiugina akį. Iš užkulisių tai tik butaforijos, kurių reikia įvaizdžiui kamerose pagerinti. Metalinės konstrukcijos laikančios didžiules Šiaurės Korėjos vėliavas, laikančios karių antpuolių prieš imeprialistus imitacijas, iš užkulisių visa tai neatrodo labai estetiškai ir pragalvotai. Bet kaip jau ne kartą įsitikinau korėjiečiai yra praktiški žmonės. Jei taip pasiekiamas tikslas, vadinas taip reikia. Buvo vėjuota ir šalta, vaikščiojom po aikštę darėmės nuotraukas, selfius. Smagu, jog tai buvo galima daryti, todėl pyškinome į valias. Turiu tokį keistą jausmą, jis gal būt iš srities „gerai ten, kur mūsų nėra“ arba „jeigu dabar būtų taip, tai žinočiau kaip pasielgti“, taip jaučiausi ir aplankęs Didžiąją kinų sieną taip pat ir pasikėlęs į Taipei 101 dangoraižį, gal dar bent keliatą kartų. Taip pat jaučiausi ir toje aikštėje. Stovi, tau sako eikite pasivaikščioti, pasidarykite keliatą nuotraukų. Ir tu eini, ir vaikštai darai tas foto, bet jautiesi, jog tai yra nerealu. Kažkada žiūrėjau į šią aikštę per knygų nuotraukas, internete, o dabar čia esu pats. Ir tai nėra vien tik, užsimaniau ir atsidūriau čia. Tai yra visa kelionių šarada, pasiruošimas joms, lėšų taupymas, žmonos nenoras išleisti į galimas darbo stovyklas ir panašiai. Ir kai tu supranti, jog tai yra kažkas tokio wow, tiesiog galvoji, „tai kaip čia dabar reaguoti?“. Gal jau reikia pradėt šokinėti iš džiaugsmo, o gal reikia tiesiog išvaikščioti visą tą aikštę po žingsnį, akimis nufotografuoti kiekvieną jos kampelį, kad tik pasilikti kuo daugiau prisiminimų kas ir kaip. Vis dar nesuprantu tos savijautos. Arba nebemoku džiaugtis, o gal išreikšti džiaugsmo tuo ką pasiekiau, tuo kur atsidūriau arba taip jaučiasi visi. Tik tai man vis dar atrodo šiek tiek keistai.

   Kurį laiką pasivaikščioję po Kim Il Sung‘o aikštę patraukėme į knygyną. Ten tikėjomės įsigyti suvenyrų namiškiams ir draugams, bei prisiminimų sau. Ir įsigijome :) Knygynas atrodė panašiai kaip lietuviški. Na bent jau tas, kuri prisimenu iš vaikystės Marijampolėje, Bažnyčios gatvėje. Gal šiek tiek mažesnis, bet principas tas pats.

   Nežinau kodėl, tačiau labiausiai vertinamas suvenyras šiaurės korėjoje yra plakatas. Dažniausiai tai būna propagandinis vaizdelis, nupieštas ant popieriaus ar audinio. Nors kaina už plakatą yra kosminė dauguma vakarų turistų yra linkę įsigyti būtent juos. Už propagandinį plakatą Šiaurės Korėjoje gali atseikėti iki 60 eurų. Tačiau, kaip sakė mano kambariokas iš Švedijos, tai yra unikalus suvenyras priminsiantis apie nepakartojamą viešnagę pas Kim‘ą.

   Vakarėjant vis dar turėjome vieną nebaigtą planą. Mr. Lee buvo pažadėjęs nuvežti mus apžiūrėti maratono trasos. Jis paaiškino, jog trasa susidės iš keturių ratų. Startas bus duotas Kim Il Sung‘o stadione, o pats maratonas drieksis miesto gatvėmis. Šiek tiek pergyvenau dėl keturių ratų. Labai nemėgstu treniruotis sukant ratus, dėl to artėjant pačioms varžyboms šiek tiek nerimavau. Važiavome autobusu nuo Kim Il Sungo stadiono ir žiūrinėjome trasą. Išvažiavę iš stadiono pasukome į dešinę. Pakilome lengva įkalne aukštyn ir po to kairiau nusileidome ilga nuokalne žemyn. Toliau ejo lygi trasa, privažiavome tunelį, o vos tik pravažiavome jį atsidūrėme ant Chungsong tilto. Tada pasukome į dešinę ir ir važevome Taedong upės pakrante. Gatvės kaip ir visur Korėjoje buvo plačios ir tuščios. Pyongyang‘as tikriausiai yra maratono varžybų organizatorių rojus. Kadangi nereikia stabdyti eismo, kurio ir taip nėra. Bėgikai pasiskliežia kelyje be jokių spūsčių, nėra jokių eilių prie maitinimo ir vandens zonų. Puiki vieta rezultatams gerinti :) Pravažiavome dar vieną Rungna tiltą, po to dar vieną tunelį ir pasukome viešbučio link.

   Grįžtant namo Mr. Lee paklausė visos mūsų grupės kokia apranga vilkėsime rytojaus bėgime. Pamaniau: -„nu va, prasideda…“ Buvau rašęs kelionių agentūrai ir klausiau a bus galima bėgti su „Švisos karių“ klubo maikute. Organizatoriai patikino, jog viskas gerai ir tikrai bėgti galima. Teiravausi dėl to, jog iš anksto siųstuose nuostatuose buvo parašyta: užrašai, logotipai, piešiniai nėra leistini, mat gali įžeisti didįjį lyderį ar šiaip paprieštarauti socializmo ideologijai. Su Mr. Lee sutarėme susitikti viešbutyje po vakarienės ir parodyti aprangą, kurią vilkėsime bėgimo metu. Be Mr. Lee patvirtinimo negalėjome vilktis apranga, kuria norime vilkėti. Atejome visi po vakarienės ir pradėjome demonstruoti savo kepures, šortus bei maikutes. „Šviesos karių“ maikutė iš priekio yra vienspalvė geltonos spalvos. Tad atrodo nieko grėsminga. Gudraudamas ištraukiau maikutę, parodžiau priekį ir paklausiau: -„Na kaip, Mr. Lee? Ar tokia maikutė tinka?“ Mr. Lee net nedvejodamas atšove: -„Beabejonės!” Nu galvoju reik atsukti nugarą :) Vos tik atsukau maikutės nugarinę pusę Mr. Lee susiėme už galvos ir pradėjo klausinėti kas čia prašyta. „Light warriors“ atsakiau. Pradėjau aiškinti, jog tai yra mūsų klubo pavadinimas ir ši sentencija yra išversta bei užrašyta daugybe kalbų, bet tai reiškia vieną ir tą patį- „Šviesos kariai“. Mr. Lee pradėjo sukinėti galvą ir klausinėti ar aš turiu kitą maikutę? Rodės, jog jis labai pergyvena, kad man teks atsakyti, jog negaliu bėgti su šia maikute ir negana to jis atrodė pergyvenantis, jog aš neturiu kitos maikutės, todėl kaip reikės suktis iš situacijos?! Po kelių minučių diskusijų atsakiau jam, jog turiu ir kitą maikutę. Ją laikiau suspaudęs rankoje, nes tikėjausi „prastumti reikaliuką“ su klubo maikute. Vos tik parodžiau alternatyvią baltą maikutę, be jokių užrašų ir logotipų Mr. Lee veidas nušvito. „Labai gerai“ atsakė Mr. Lee, ši maikutė kaip tik tai ko reikia. Nujaučiau, jog galiu patekti į tokią situaciją ir nepasitikėjau organizatorių išankstiniu patvirtinimu dėl tinkančios klubo maikutės, todėl pasiėmiau atsarginę. Tad patikrinimą praėjau, gavau savo numerį „26“, kuris buvo pieštas ranka ant medžiaginės skiautės. Jau buvome įsitikinę, jog korėjiečiai yra praktiški žmonės, todėl labai nesistebėjome. Kita vertus taip dar ir įdomiau negu gauti štampuotą numerį formate, kurio tikiesi. Buvo vakaras, tad nuėjome į savo kambarius ir pradėjome kauptis rytojaus bėgimui.

   Maratono dieną su savo kambarioku Mathias atsikėlėme gana anksti, apie 5 val. ryto. Mathiasas minėjo, jog jis visada valgo dribsnius iki maratono likus bent dviems valandoms. Tikrai mačiau, jog tai yra jo tradicija, kadangi Šiaurės Korėjoje pieno nenueisi ir nenusipirksi, o mano kolega jo buvo pasiėmęs dar iš Kinijos. Kadangi visus drbisnius reikėjo suvartoti per vieną kartą, pasiūlymui pasivaišinti neatsisakiau ir aš. Lengvai užkandome ir pradėjome ruoštis geliukus ir daiktus. Labai norėjau parsivežti kuo daugiau įspūdžiū todėl kažkokiu stebūklingu būdu bandžiau įsikišti „action“ kamerą į savo diržą, kuriame laikiau geliukus ir šiek tiek vandens. Susiruošę patraukėme viešbučio apačion. Gyvenome 34 aukšte, bėgikų tą rytą, besiruošiančių bėgimui buvo daug, kadangi didžiuliame viešbutyje veikė tik du liftai, bandėme nepamiršti jokių daiktų ir nusileisti į apačią kuo greičiau. Gidas jau nuo pirmųjų minučių mus mokė būt atidiems ir nepamiršinėti daiktų, nes kitu atvėju teks laukti pusę valandos kol pasikelsi į viršų ir nusileisi žemyn. Laiptais į 34-tą aukštą nesinorėjo laipioti nei dieną prieš, nei maratono dieną. Mes klausėme Mr. Lee, mūsų gido, ir viską susitikrinome kelis kartus. Maratono rytą pasižiūrėjau savo kojos pirštą kurį įsipjoviau į grindų kampą, namie, pireš išskrendant į Šiaurės Korėją. Kvaila trauma, išėjus iš vonios šlapiomis kojomis ir paslydus ant grindų, bet vistiek ji vertė pergyventi. Mathiasas pamatė, jog aš kažką žiūrinėju ir kaip tikras draugas pasiūlė man kažkokio Compeed pleistro. Nebuvau tokio girdėjęs, o jis pradėjo man pasakoti kiek kartų šis stebūklingas pleistriukas gelbėjo jo gyvybę įvairiuose maratonuose. Man neliko nieko kito kaip tik pasitikėti Mathiasu ir pabandyti šį pleistą pačiam. Užsiklijavau savo pirštą, šalia ir dar kelis :), kadangi pleistras buvo šiek tiek didesnis nei reikėjo žaizdai uždengti. Kažkaip nejaučiau nei diskonforto nei skausmo židinio todėl prieš startą buvau gana ramus. Batai išbandyti, viskas savo vietose, tad kur tas autobusas? – „lekiam begt“.

   Atvykus prie Kim Il Sung stadiono mus pasitiko didžiulė jūra vienodai apsirengusių žmonių. Tarp jų buvo ir žiūrovai laukiantys savo eilėje į stadioną, ir bėgikai, kurie dalyvauja maratono bėgime. Visada jaučiu šiokį tokį diskonfortą, kai matau tokias mases, ypač kai jose būna pilna karine uniforma vilkinčių piliečių, tai gana būdingas reiškinys Kinijoje, o ką jau kalbėti apie Šiaurės Korėją. Tad pirmieji žingsniai tokių žmonių pašonėje būna gana atsargūs. Tačiau kaip visada dažniausiai būna, po to supranti, jog visi jie yra draugiškai nusiteikę, o tu jiems esi it keistas ateivis, kurį reikia apžiūrėti iš visų pusių, pačiupinėt ir duot „penkis“ :)

   Mūsų grupė, kurią prižiūrėjo Mr. Lee buvo labai plačios geografijos. Žmonės atskrido iš Airijos, Australijos, Vokietijos, Norvegijos, Amerikos, Anglijos, Malaizijos, Prancūzijos ir t.t. Šiaurės Korėja visiems atrodė neatrasta, komunistinė šalis ir proga nubėgti maratoną ar pusmaratonį buvo pats geriausias būdas pažinti šalį ne pro viešbučio ar autobuso langą, gidui šnekant tai, kas jam liepta šnekėt bet gyvai. Mes norėjome pajausti žmones šalia savęs, pažiūrėti jiems į akis, gal būt iš jų perskaityti: -„na tai kaip čia jums sekasi toje Korėjoje gyvent?“ Visi Šiaurės Korėjos gyventojai, išskyrus tik tuos, kurie jau emigravo į Pietų Korėją, kaip vienas sako, jog jiems gyventi šalyje yra gera. Jog jie didžiuojasi savo lyderiu ir iš žmonių veidų, nuotaikų, žvilgsnio negalėjau perskaityti, jog yra kitaip. Vaikai juokavo, šypsojosi, nužiūrinėjo mus, užsieniečius net neabejoju, jog priskaldė daugybę „bajerių“ apie tai kaip kažkokie pilvoti nesusipratėliai atvyko bėgti 42 kilometrus. Visi buvome geros nuotaikos, lakstėme darėme nuotraukas su vietiniais, selfius, atsiminimus mamai. Tada nuėjau ir visus pakviečiau bendrai nuotraukai, iš patirties žinau, jog – yra proga darom rodą, palauk nėra. Palaukus po to lieka tik prisiminimai atmintyje. Dabar kai jau rašau šį atsiminimą, labai džiaugiuosi, jog visi turime bendra nuotrauką, kuri liks nuostabiu atsiminimu apie tai kaip tarpkontinentiniai kosmonautai nusileido į sklidinai žiūrovų užpildytą Kim Il Sung‘o stadioną įrodyti savo vertės maratono trasoje.

   Įžengę į stadioną jautėme gerą dvasią. 65 tūkstančiai žmonių plojo ir darė bangas, šūkavo vietines skanduotes, kurios išvertus turbūt reiškė „į lagerį juos, į lagerį….“ :) Tačiau mes šypsojomės ir mojavome visiems, bėgome apšilimo ratus ir darėmės asmenines nuotraukas, kurias vėlaiu grįžę rodėm mamai.

   Startas duotas! Pradedame bėgti. Net ir lyginant su Lietuvos maratonais, žmonių nebuvo labai daug. Niekas nesigrūdo, kas greičiau, kas ramesniu žingsniu, visi judėjome pirmyn. Jausmas buvo nepakartojamas, juk bėgu pirmą savo maratoną gyvenime. Neplanavau to daryti Šiaurės Korėjoje, norėjau pasipraktikuoti namie, tačiau aplinkybės taip susidėliojo, jog pirmasis maratono startas buvo iššautas kepurėto Pyongyang‘o karininko. Rytas buvo gana vėsus. Startavome 8 val. ryte, todėl iki prognozuotos 19 laipsnių šilumos buvo dar toli. Iš pradžiū galvojau, jog bėgti su maikute bus vėsoka, tačiau po kelių kilometrų supratau, jog maikutė yra puikus pasirinkimas. Pirmi dešimt kilometrų sprogo akimirksniu. Tai buvo pirmasis ratas, kuriame viskas buvo nauja ir įdomu. Pakelėse sustoję žiūrovai plojo ir mojavo bėgikams. Vaikai iškišę savo mažas, nepraustas rankutes laukė iš dėdžių „high five“, jiems tai buvo pramoga, o mums beabejo malonumas. Mes galime paliesti vietinius žmones, tai yra gerai, tai yra arti, labai arti. Dabar mes jaučiamės, jog esame Šiaurės Korėjoje ir esame šiltai sutinkami. Nebėra jokios įtampos- šiandien visiems šventė.

   Antras ratas taip pat buvo lengvas. Užsikabinau už kiniečių grupės, kurioje buvo du vedliai, jie vedė 4:00 laikui. Man buvo pakeliui. Todėl, kad tikslai pagal prioritetą buvo: finišuoti, finišuoti per mažiau nei 4 val., finišuoti stadione plojant 65 tūkstančiams žmonių. Jeigu išpildau visas šias salygas, programa maksimum pasiekta. Todėl laikiausi tų kinų mintyse galvodamas, jog tai yra pakankamai mažas tempas, tad gale pabandysiu dar šiek tiek paspausti. Ir tikrai, oras buvo per geras laikyti 5:40min tempą. Bėgau pirmą maratoną, todėl buvau prisiklausęs įvairiausių istorijų apie tai kaip maratonas pabaigoje neatleidžia pradžioje padarytų klaidų, apie tai kaip psichologiškai palūžtama 30-tam kilometre ir kitų panašaus plauko sentencijų. Nenorėjau perdegti, tačiau vedlių tempas man tikrai atrodė per lėtas ir antro rato pabaigoje pradėjau tolti nuo jų. Trečio rato viduryje jau neatrodė taip linksma. Pamažu pradėjau jausti sunkumą kojose. Prieš atvykstant į Korėją, kelias savaites bėgiojau ilgus nuotolius po 30-35km. Pamenu pabaigęs 30-35km vis galvodavau: „kas čia yra tie likę kilometrai, tikrai nubegčiau 42km be jokių didesnių vargų“ Tad trečias ratas baiginėjosi, o mano energija kartu su juo. Ir šitoje nuovargio akimirkoje išgirdau: -„Hi how are you doing mate?“ Tai buvo Matthew iš Naujosios Zelandijos. Čia mes ir susipažinome- trasoje. Risnojome su Matthew gal kokiu 5:30min tempu todėl nebuvome tiek uždusę, jog negalėtume pasišnekučiuoti. Matthew man papasakojo, jog jis taip pat įsivėlė į didžiulę avantiūrą ir prieš tai nubėgdavęs tik pusę maratono, nusprendė, jog kelionę į Šiaurės korėją reikia pažymėti išskirtiniu pasiekimu. Pasikalbėjome apie diktatūrą, apie žmones, kurie atorodo keistai laimingi, apie moteris, kurios visos buvo žemo ugio, tvirto sudėjimo ir apvalių veido formų. Lygiai taip pat kaip ir Metthew būdamas Šiaurės Korėjoje nemačiau įspūdingo grožio „naujųjų pupyčių“ Gal būt nebūtinai dėl to, jog Šiaurės Korėjoje tiesiog fiziškai neįmanoma įsigyti net papraščiausios kosmetikos ar dėl to, jog žmonės ten net nežino kas yra silikonas. Tiesiog tai šalis, kur darbas ir maistas, maistas ir darbas yra etaloniniai dydžiai ir mato vienetai. Tad mūsų mintys sutapo. Rytų europietis iš Lietuvos, Šunskų kaimo ir Naujosios Zelandijos „rednekas“, bet mintys visiškai tos pačios. Štai ką reiškia visagalis internetas- tai jis formuoja nuomonę, tai yra, vienodina nuomonę. Nėra interneto, nėra ir vienodos nuomonės. Matyt mes, išorini pasaulio gyventojai ir vietiniai korėjiečiai, dėl to ir žiūrėjome vieni į kitus, atrodo į žmones, bet vistiek nesupratome vieni kitų kultūros, vertybių ir mastysenos. Taip besišnekučiuodami su Matthew įveikėme trečiąjį ratą, o tai reiškia, jog įkopėme į ketvirtąją dešimtį. Aš vis dar laukiau tos psichologinės ribos, kurią visi pranašavo. Pasijutęs gerai ir pasipildęs geromis emocijomis palinkėjau Matthew sėkmės ir kaip koks energizer zuikutis nudumiau pirmyn. Aš laikiausi taktikos, jog išlaikau vienodą tempą, jei reikia jį didinu, bet jokiu būdu nemažinu. Tad, pamatęs, jog Matthew jau išgyvena 30-to kilometro krizę neatsakingai palikau jį vieną kestį šių kančių.

   Pasidžiaugęs pora kilometrų pradėjau mastyti apie finišą. Kaip bus gerai, kai pabaigsiu bėgimą, kokia atsakomybės našta nukris nuo mano pečių ir panašiai. Taip bemastydamas net nepajutau, jog kojos manęs daugiau nebeneša. Ir supratau, jog mano 30-to kilometro krizė nebuvo toli, ją nuo manęs teskyrė pora kilometrų. Atsigręžiau atgal ir už kelių šimtų metrų vis dar mačiau „puškuojantį“ savo kolegą. Tai kaip čia dabar bus. Aš jį ką tik palikau, parodydamas savo akivaizdų pranašuma, o čia jau pačiam pareina galas. Dirže dar turėjau vieną geliuką. Jį taupiau pabaigai ir buvau susiplanavęs, jog „šausiu“ kai busiu 35-tam kilometre, juolab ir vanens punktas čia pat, tad bus kuo užsigerti. Sukandęs dantis bėgau toliau, širdies pulsas pamažu pradėjo kilti, tačiau vijau mintis apie finišą ir galvojau kokią temą dabar pradėt vystyti, kad pasinerčiau vėl į savo mintis ir mažiau galvočiau apie iškilusius sunkumus. Darbas? Ne. Šeima? Pasiilgau šeimos- gal nereikia apie šeimą, bus dar sunkiau. Pomėgiai? Chebra? Va Gediminas (Gediminas Grinius), tai paima ir nubėga 130km ir kaip čia jam tai pavyksta? Aš čia pergyvenu dėl kelių kilometrų? Nesuprantu. Kelias jau ištuštėjo, liko tik pilno maratono bėgikai, ką ten liko, jų beveik nebeliko, vienas velkasi priekyje ir Matthew vejasi, reik spaust. Kas čia per paradas, kairėje žygiuoja kareivių būrys ir trimituoja kažkokį kūrinį. Jiems tik karas, kareiviai, amerikiečių imperialistai, grėsmė. Kodėl jie negali gyventi kaip visi normalūs žmonės? Kas atsitiktų jeigu jie sukiltų prieš lyderį? O jeigu jiems ir taip gerai. Jeigu gauni butą, o dar geriau automobilį, tai tu jau esi lyg Dievas čia. Ko daugiau tau reikia? Kaip pažiūrėsi… Jei lyginsi su Amerika, Europa tai jie čia tikrai skursta, bet jų visų veiduose šypsena?! Tai gal vis dėlto mes esame nelaimingi ir jie čia žiūri į mus ir galvoja, kame ta mūsų laimė?.. Taip besikalbėdamas su savim priartėjau prie 35km žymos. Pagaliau. Kur mūsų išsvajotasis geliukas- panacėja nuo visų ligų? Suvartojau geliuką užsigėriau vandens ir pradėjau „countdown programą“ Pradedame nuo 7km vėliau 6km, pamažu darosi lengviau- psichologiškai lengviau. Programoje priartėjęs prie 5km pajutau, nežinau ar čia tikrai panacėja, bet geliuko poveikį. Dar po kelių šimtų metrų pajutau, jog galiu bėgti. Mano tempas pradėjo augti, pamažu pradėjau lenkti savo varžovus. Aplenkiau vieną, po to antrą, dar kitą. Pasijutau gana gerai ir pagaliau įsukau į paskutinę ilgą gatvę. Jau mačiau Kim Il Sung‘o stadioną, liko dar posūkis į dešinę ir apsisukimas atgal. Tačiau jau jaučiau finišo kvapą, o tai jog laikrodis dar tik tiksėjo 3val. 41min. reiškė, jog į savo suplanuotas 4 val. spėju. Posūkis į dešinė, po to 180 laipsnių posūkis atgal, prabėgimas žiedu, šalia Kim Il Sung‘o arkos ir štai- vartai į stadioną. Įbėgu į stadioną, o publika ošia. Plojimai, bangos, pilnos tribūnos…. Kažkas nerealaus. Visa tai apie ką svajojau ir dėl ko dirbau išsipildė ir čia dabar, būtent dabar ir yra ta akimirka, ta atpildo ir džiaugsmo akimirka. Nors sulėtinau tempą ir praktiškai ėjau bėgimo takeliu, tačiau net nejutau kai apsukau visą 400m ratą ir atsidūriau prie finišo linijos. Organizatoriai maloniai pasveikino, paspaudė ranką, apgaubė rankšluoščiu ir palydėjo prie kitų finišavusių dalyvių.

   Finišavę visi susirinkome į krūvą ir dalinomės įspūdžiais. Mano kambariokas Mathias‘as nubėgo maratoną per 3:27 val. Kolega iš Norvegijos Fredrik‘as per 3:23 val. Tie kas bėgo maratoną įveikėme savo išsikeltus laiko tikslus. Buvome visi laimingi, norėjome tik atsigerti daug daug daug vandens ir palysti po dušu. Planas buvo toks, jog greitai lekiame į viešbutį, susirenkame maudymosi drabužius, leidžaimės į apačia einame į valgyklą, pavalgome ir važiuojame į SPA.

   Atvykus į SPA pamatėme prabangą. Mr. Lee minėjo, jog tai yra pats kiečiausias SPA mieste. Kadangi mes buvome prirpatę prie tų: -„pats naujausias, pats geriausias ir panašiai“ kažkaip nekreipėme dėmesio į Mr. Lee žodžius. Tačiau šis SPA paliko įspūdi ir mums. Marmurinės grindys ir laiptai, veidrodinės sienos, prabangūs sietynai. Pirmas įspūdis buvo geras. Susimokėjome po 15 USD ir ėjome į SPA zoną. Čia buvo didelis burbulinis baseinas, daugybė japoniškų dušų, garinė pirtis ir sauna. Kadangi kampe nekaltai stovėjo šaldytuvas pilnas šalto alaus, ilgai netrukome jo paragauti. Po kelių minučių sutrikę korėjiečiai ejo ieškoti papildymo, nes į SPA atvyko ne tik mūsų grupė, bet ir dar pora kitų turistinių grupių. Alus buvo importinis, rusų Baltika. Tačiau kam tai rūpėjo, alus yra alus, o šaltas alus yra aukščiau visko… Pasiparinome pirtelėje, pasimaudėme baseine, nusiprausėme ir važiavome į Pub‘ą. Atvykęs į Šiaurės Korėją tikėjausi vietinių pramogų, bet viską, ką siūlė Mr. Lee buvo taip pasaulietiška, kad kartais net pamiršdavome, kokioje šalyje mes esame. Vos tik įėjus į Pub‘ą nustebau, kaip europietiškai jis atrodo. Net neįtartum, jog ši aludė yra kažkur Pyongyango centre. Viena vertus mes galvojome, kad jie čia turi visus vakarietiškus atributus, kita vertus jų tikslas ir buvo mums tai įrodyti. Mes kibome ant šio kabliuko, tačiau nepulsi įrodinėt, jog čia tik propaganda, gerai apgalvota šalies reklaminė akcija vakarų bukagalviams. Alus bare buvo tikrai gardus. Kadangi ruošiantis bėgimui nevartojau jokio alkoholio, tačiau giliai širdyje esu alaus mėgėjas, leidau sau išgerti ne vieną ir ne du bokalus. Su kiekvienu gurkšniu publika darėsi vis linksmesnė, vis atviresnė, bendravimas liejosi laisvai. Tą vakarą mes labai gerai susicementavome. Buvome emociniame pakylėjime, nes baigėme savo bėgimus, o taip pat ir šiek tiek įkaušę, nes išlenkėm kelis bokalus. Visi pradėjom pasakot apie savo šalis, aišku aš kaip visada turėjau atlaikyti visus argumentus kodėl Lietuva yra nepriklausoma, o gal ji vis dar yra rusijos (specialiai rašau mažąja) dalis, ir gimtoji kalba yra rusų? Visi žino, kas yra Europos sąjunga. Man, po 2003 metų, šis stebuklingas žodis tapo kažkokiu išsigelbėjimu kvailose užsieniečių diskusijose. Tačiau nesakau, jog visi yra kvaili, anaiptol. Prieš kelis mėnesius buvau Hong Konge ir banke, tarpduryje sutikau senioką. Buvau su London Triathlon maikute, todėl jis šypsodamasis man pasake: -„o atvykai iš Londono?“. „Ne“ – atšoviau jam. „Iš Lietuvos“. Tada žmogelis pradėjo man pasakot, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, o Latvija ir Estija yra kitos Baltijos šalys. Tiesiog malonu sutikti tokius išprususius žmones. Tai va. Gerėme alų ir bendravome.

   Pabaigę vakaroti judėjome namo. Vieta buvo gana įdomi ir leidžiantis laiptais žemyn aptikau spintas su parduodamais stipriaisiais alkoholiniais gėrimais. Pradėjau fotografuoti juos, kadangi jaučiau, jog neturime daug laiko ir norėjau užfiksuoti kainas, kad po to galėčiau jas pastudijuoti. Ir spėkit ką?! Ogi Lietuviška degtinė! Taip! Lihuanina Gold. Net nustėrau pamatęs mūsišką prekę, nors ir degtinę, bet Šiaurės Korėjoje?! Šalia visų Smirnoff ir Finlandia. Taip, kad turime parako. Reikia tik dirbti 😉 Nusikalę grįžome namo ir tiesiai į lovas. Rytoj laukia paskutinė diena Pyongyang‘e, tad reikia atgaut jėgas ir pailsėt.

   Išaušo saulėta ir labai graži trečioji mūsų viešnagės diena Puongyang‘e. Kaip visada tie patys pusryčiai- nieko naujo, jokių sulčių, jokios kavos, jokių kumpių ar sūrių. Vanduo, dažiklinis gazuotas limonadas, sudžiūvus žuvis ir acte išmirkyti agurkai. Na, bent gerai, kad yra šviežiai keptų kiaušinių. Juos ir stveriame.

   Mūsų turas Pyongyang‘e truko tris dienas. Todėl Mr. Lee buvo kruopščiai suplanavęs kiekvieną mūsų vizito minutę. Paskutinės dienos programa buvo iš pat ryto nuvažiuoti prie Kim Il Sung‘o arkos, pasiklausyti istorijos, jog ši arka yra pastatyta Kim Il Sung’o gimimo dienos progai ir ji yra aukštesnė už Paryžiuje stovinčią Triumfo arką. Viskas Šiaurės Korėjoje statoma rankutėmis todėl statybos trunka amžiais. Tačiau tokie aukščiausios svarbos pastatai kaip arka Pyongyange buvo pastatyta neįtikėtinai greitai. Kaip ir minėjau ankščiau, čia neapsieita be profesionalų iš Kinijos. Nesvarbu, jog žmonės badauja, jog transporto infrastruktūra supuvusi- arka yra pirmo būtinumo statinys, jos statyboms pinigų rasime. Vėliau planavome aplankyti Pyongyang‘o metro sistemą, lyderių statulas, boulingo klubą, šaudyklą bei Juche bokštą. Po visų vizitų Mr. Lee pažadėjo nuvešti mus į super marketą bei suvenyrų parduotuvėn, kur galėsime savo šeimos nariams bei draugams nupirkti vietinių lauktuvių.

   Važiavome apžiūrėti pagrindinės Pyongyang‘o metro stoties. Vietiniai labai didžiavosi išpuoselėta metro sistema, todėl degėme nekantrumu apžiūrėti šį XXI amžiaus stebūklą. Atvykus į stotį pamatėme daugybę žmonių, gidė mus patikino, jog tai yra normalus reiškinys, kadangi visi žmonės skuba į darbus. Atėjome prie vartėlių, kurie skyrė mus nuo eskalatoriaus, transportuojančio žmones į gilų požemį, kur važinėja “naujausios kartos” 6-tojo dešimtmečio vokiečių gamybos metro traukiniai. Varteliai atrodė labai inovatyvūs. Tokie inovatyvūs, kad mes tiesiog pasimetėme ir nežinojome ką dabar reikia daryti.

   Mūsų gidė buvo ne iš kelmo spirta ir greit supratusi, jog kvailiems užsieniečiams, neperkandantiems naujausių technologijų reikia padėti. Ji prišoko prie čia budinčios moters ir korėjietiškai kažką pradėjo aiškinti. Po kurio laiko budėtoja mostelėjo ranka ir patraukė vieną iš tvorų skiriančių mus nuo eskalatoriaus, taip leisdama suprasti, jog galime nesivarginti su tais nelemtais varteliais. Patraukėme eskalatoriaus link. Buvau girdėjęs, jog šis metro eskalatorius yra vienas ilgiausių pasaulyje. Teko tuo įsitikinti pačiam. Leidomės ilgai ir giliai, o nusileidę visi nustėrome pamatė korėjiečių pomastiką. Marmuriniai laiptai, marmurinės sienos, tapyti paveikslai, kabantys šviestuvai, čia ne metro, bet muziejus. Kažkas iš kolegų man minėjo, jog toks stilius taip pat yra gajus ir Sankt Peterburge, tačiau pats nebuvau, nemačiau todėl sunku palyginti.

   Vaikščiojome metro stotyje ir žiūrinėjome visas pakampes bei darėm fotografijas atsiminimams. Bežiūrinėdami pradėjome juokauti, kad vis dėlto gerai ta propaganda veikia. Atvedame turistus į metro stotį, parodome, jog mes esame išsivysčiusi šalis, pas mus viskas taip pat kaip kokiam Londone. Ir ne Londonas išrado metro, o mes :) besiklausydami pasakų nusprendėme, jog ši metro stotis tikriausiai yra vienintelė taip gražiai sutvarkyta ir įrengta, kitos turėtų būti nušiurę ir negražios, bet mes to tikrai neišsiaiškinsim. Taip besišnekučiuojans prie mūsų priėjo vienas iš gidų ir paklause: -„o gal norite palėkti dar kelias stoteles su metro?“ Mes net nedvejodami atsakėme, jog labai norėtume. Prasirauti su metro Pyongyange yra kažkas tokio. Įlipome į metro, įsikabinome į laikiklius ir laukėme kol pajudėsime. Tačiau kažkaip keistai metro durys taip ir liko atviros. „Hm….“ – pamaniau. Tai gal jas reikia patiems uždaryti? Kadangi Lietuvoje metro neturime, todėl elemntari logika suveikė. Kitas net nebūtų pagalvojęs, jog durys pačios nebeužsivers. Prišokau užtraukiau duris ir po kelių sekundžių traukinys pajudėjo. Viduje buvo tvanku, kvapas buvo persmelktas sunkiai dirbančių korėjiečių prakaitu. Visi nedrasiai žiūrėjo į mus ir kažką nekaltai šnibždėdavosi tarpusavyje. Tai tikrai ne kasdieninis vaizdelis, net ir mums tai buvo nekasdieniška. Pripratę gal buvome tik prie vieno- tai paveiksliukų su Kim Il Sung‘o ir Kim Jang Il‘o atvaizdais. Jie čia taip pat kabojo. Jie kabojo visur: viešbutyje, stadione, knygyne, parduotuvėje, ant žmonių krūtinės ženkliukuose, per kelias dienas jau buvome pripratę prie jų, ir vagone jautėmės saugūs, nes lyderiai buvo su mumis. Nuvažiavę penkias stoteles išlipome prie mano jau minėtos arkos.

   
Pasiklausę specialiai čia dirbančios gidės istorijų apie šia stebūklingą arką patraukėme prie didžiųjų statulų. Mr. Lee mus perspėjo, jog prie statulų turime elgtis itin etiškai ir gerbti jų didžiuosius lyderius. Visą kelią jis nenustodamas tai kartojo mums. „Negalima fotografuoti statulų dalies, statulos turi pilnai patekti į kadrą, negalima kadre atrodyti didesniam už statulas, privalote daryti nuotraukas taip, jog jūs atrodytumėte mažesni“- taip jis kartojo ir kartojo, lyg norėdamas, jog mums šios taisyklės įaugtų į kraują. Jis minėjo, jog turime elgtis taip, kaip norėtume, jog su mumis elgtūsi ir čia man jau priminę Juche (Šiaurės Korėjos ideologija, kuri sako, jog kiekvienas individas yra savo likimo kalvis). Prieš einant prie statulų sustojome prie gėlių pardavėjos. Mr. Lee minėjo, jog turime pagerbti didžiuosius lyderius todėl reikia nupirkti jiems gėlių. Nupirkome gėlių ir patraukėme statulų link. Atėjus prie statulų Mr. Lee mus išrykiavo į dvi eiles. Pirmoje buvo žmonės, kurie laikė gėles ir buvo pasiruošę jas paaukoti ar padovanoti, net nežinau kaip čia tiksliau išsireiškus. O antroje stovėjo tie, kurie gėlių neturėjo. Visi nusilenkėme didiesiems lyderiams ir pirmoji žmonių eilė patraukė paminklo link, padėti gėles. Padėjus gėles visi dar kartą žemai nusilenkėme ir patraukėme į šalį. Už mūsų jau buvo išsirikiavusi eilė žmonių, besituokiančių porelių. Vėliau supratome, jog tai yra vieta, kurioje jaunavedžiai gauna lyderių palaiminimą ir tai yra neišvengiama kiekvienų jaunavedžiū stotelė. Paėjus į šalį suskambo Mr. Lee telefonas. Jis mikliai atsiliepė ir pradėjo pokalbį. Neilgai trukus prie jo prisistatė sargybinis ir išlupo telefoną jam iš rankų. Sargybinis pradėjo rėkti, o Mr. Lee pradėjo lankstytis jam tarsi stengdamasis atsiprašyti už savo poelgį. Supratome, jog Mr. Lee papuolė į bėdą. Ir tai įvyko dėl to, jog šventoje vietoje jis leido sau plepėti mobiliuoju telefonu. Visi sužiurome ir pradėjome svarstyti kuo čia viskas pasibaigs. Mintyse sukosi: -„nu va, mokino mokino mus kaip mes turime elgtis ir gerbti vyresnybę, o pats įkliuvo…“ Po kelių minučių priėjo Mr. Lee kolega. Kolega mums buvo prisitatęs kaip antrasis gidas, tačiau jis įtartinai jautėsi laisvai. Laidė lengvabūtiškus juokelius ir kadrino mūsų grupės panas. Jis priėjo prie Mr. Lee ir sargybinio, pradėjo kažką gestikuliuoti. Mes, su kolegomis, jau ankščiau įtarėme, jog Mr. Lee padėjėjas iš tikrųjų nėra joks gidas. Jis tikriausiai buvo saugumo darbuotojas, kuris prižiūrėjo Mr. Lee. Trijų vyrų pokalbyje jautėme jo pranašumą ir neilgai trukus apsaugininkas padavė telefona atgal į Mr. Lee rankas. Dar pasakė kelis žodžius ir visi išsiskirstė lyg niekur nieko. Įtampa nuslūgo ir visi patraukėme į boulinginę.

   Boulingas Pyongyang‘e yra vienas pagrindinių akcentų megėjiškuose youtube vaizdeliuose. Buvau prisižiūrėjęs jų todėl net neabejojau, jog viena iš pramogų, viešnagės metu, būtent ir bus boulingas. Atvykome į boulingo klubą, užėjome į vidų- viskas kaip ir pas mus. Pasirenkate batų dydį, nusiperkate alaus, užkandžių ir einate mėtyti kamuolių. Nors korėjiečiai purkštauja ant amerikiečių, tačiau visa boulingo įranga yra pagaminta būtent Amerikoje kompanijos Brunswick. Sumuojant visas mažas detales susidaro vaizdas, jog korėjiečiai patys šneka jiems visą gyvenimą bruktas tiesas, o visa kita nesvarbu. Lietuvoje esame pripratę prie precizijos, viskas turi būti išlaižyta, sutvarkyta, o menkiausia smulkmena iš karto būna parodyta pirštu. Šiaurės Korėjoje viskas teka kita vaga. Čia esmė pats faktas. Reikia boulingo? Turim. Nesvarbu, kad vieną kartą sistema tau leidžia mesti kamuolį du kartus, o kitą kartą jau tris. Ir pats nesuprasi ar čia taip turi būt ar čia koks „bug‘as“. Laikilis nuleidžia kėglius žemyn, vos tik pastato keturi jau nukritę. Tu meti, o numušti tereikia kelis, nes keturių jau nebėra nuo pat pradžių. Ir še tau „Strike‘as“. Ok. Imam alaus ir laukiam kito metimo. Taip besišaipydami ir besijuokdami iš korėjietiško boulingo praleidome valanėlę ir greitai pakavomės kitai pramogai- šaudymui. Šaudymo tiras buvo šalia boulinginės todėl toli vykti nereikėjo. Ateini išsirenki šautuva, na šautuvai tikrai nėra tikri- koviniai. Tai tiesiog pramoginiai oriniai šautuviukai, kuriais bandoma pataikyti į tolumoje kabantį popierinį taikinį.

   Pašaudę išvykome pietų. Pietūs kaip visada buvo tipiški korėjietiški. Tas pats acte mirkytų agurkų kvapas, pasakysiu atvirai, tikrai pradėjau svajoti apie McDonald‘s.

   Paskutinė mūsų kultūrinė stotelė buvo Juche bokštas. Bokštas simbolizuoja Juche ideologiją, kurią devintajame dešimtmetyje pristatė Kim Jong Il‘as. Oficialiai, tai yra jo išmislas, aprašytas plonoje mėlynoje knygelėje. Bokštą jis pastatė kaip ženklą, jog ideologija pradėjo veikti. Tačiau asmeniškai man ši ideologija kvepia atsakomybės nusikratymu. Kim Il Sung‘o laikais Šiaurės Korėja klestėjo. Mirus didžiajam lyderiui žmonės jo gedėjo. Ir skirtingai nei per Kim Jong Il‘o laidotuves aš patikėčiau jų ašaromis. Nes pirmasis lyderis prikėlė šalį iš karo griuvėsių. Privertė ekonomiką suktis ir Marksistinės komunizmo idėjos tikrai veikė. Tačiau žlungant sovietų sąjungai bei rytų Europos bloko šalims pradėjus vaduotis iš sovietinės priespaudos visa tai atsiliepė ir Šiaurės Korėjai. O tobulėjant technologijoms korėjietiškų daiktų kokybė ir kaina tiesiog prarado prasmę. Šalis buvo priversta dirbti su savais resursais, kuriais geografinė padėtis tikrai nelepino. Todėl Kim Jong Il‘ui teko sunki atsakomybė vesti šalį į priekį. Kadangi jis suprato, jog tokio spartaus augimo, kurį demonstarovo jo tėvas, pasiekti neįmanoma, jis sugalvojo įdeologiją, kuris sako, jog kiekvienas individas yra savo paties likimo kalvis, žmogui užtenka tiek kiek jis turi, o jam reikia turėti tiek, kiek jam užtenka, jog jaustūsi laimingu. Skamba kaip sviestas sviestuotas, tačiau visa tauta taip ir gyvena. Žmonės toliau rytojaus nemasto, koks tiklsas, rytoj bus nauja diena, rytoj ir pažiūrėsim. Tad Juche bokštas man buvo tikrai įdomi vieta. Nemažiau svarbi ji yra ir pačiai valdžiai. Manau esate girdėję, jog naktį Pyongyange yra išjungiama elektra. Ir tai yra tikrai tiesa. Tačiau vienintelis Juche bokštas šviečia ištisai, tarsi primindamas užuomaršoms miestiečiams, jog lyderiai niekuo čia dėti- tu pats esi savo likimo kalvis.

   Paskutinė stotelė buvo savitarnos parduotuvė. O ką jūs galvojate, jog Korėjoje nėra „Maximos“? „Maxima“ yra visur. Taip pat ir čia. Tik keista tai, jog užėjus į parduotuvę moteriškės sutriko ir puolė įjunginėti šviesą. Kelios jungė šviesą, o likę atitraukinėjo STOP linijas nuo įėjimo, kad mes galėtume praeiti. Vaizdas toks, jog viskas veikia „Stand by“ rėžime, o prireikus tereikia keliu sekundžių ir mes jau dirbame. Ok. Dirbate tai einame „apsishoppint“ :) Čia pat randame Heinz padažo, Lipton arbatos, taip pat ir nelemtų sulčių, kurių niekur niekas nėra matęs. Gal ir nieko keisto, kad niekas nėra matęs, kadangi parduotuvė skirta tik turistams. Ir čia aš visiškai sutinku, čia šimtaprocentinė propaganda. Nors ir keista, jog neleidžia filmuoti ir skleisti žinios apie tai, jog ir Šiaurės Korėjoje egzistuoja normalios parduotuvės, tačiau tai yra visiška propaganda nukreipta į atvykstančius turistus. Na, propaganda tai propaganda, imame kilogramą sverenčią sausainių dėžę, kelias saldainių pakuotes ir einame pirkti. „Kokia valiuta galime atsiskaityti?“- paklausiu. „Amerikos doleriais (sumauti imperialistai), Eurais arba kinietiškais RMB“ – atsako maloni pardavėja. Duodu Euru ir einu patenkintas pakalbinti kolegų ir pažiūrėti ką gi jie įsigijo. Dabar taip galvoju. O jeigu pas mus būtų socializmas? Tai kiek Maxima galėtų sutaupyti pardavėjų algoms. Juk štai čia gyvas pavyzdys prieš mano akis. Maloni pardavėja dirba už dyką, bet ji maloni. Kodėl mūsų pardavėjos susiraukę? Kažkas čia keisto…. Verta pamastyti. Ne man, Maximai! :)

   Pasikultūrinom, apsiprekinom- savo misiją atlikom. Galim atsikvėpti ir ramiai judėti į savo viešbutį, kur mūsų laukė paskutinė vakarienė ir alus. Susėdome visi aplink stalą, užsisakėme šalto alaus ir pradėjome diskutuoti apie savo kelionės įspūdžius. Vienas kolega iš anglijos man pasakė: -„Žinai Andriau, o jie čia visai neblogai gyvena. Jie turi viską, ir pažiūrėk į jų veidus. Jie tikrai atrodo laimingi žmonės“. Negalėjau su juo nesutikti, nes kažkuria prasme ir pats taip galvojau. Bet ši šalis yra tokia keista, kad vieną minutę tu galvoji, jog viskas gerai, o sekančia minutę tu jau neigi prieš tai savo turėtą nuomonę. Ir tikrai, po kelių akimirkų ir gurkšnių alaus mes jau su tuo pačiu kolega diskutuojame apie propagandą, apie samokslo teorijas, sveikatos apsaugą, švietimą ir mums niekas nebeatrodo gerai. Velniop, ne mums suprasti tikrąją vietinių žmonių savijautą. Mes jau gimėme kitokie, mes matėme kapitalizmą, spalvas, galimybes, saviraišką, meną ir tikrąsias naująsias technologijas, o ne šeštojo dešimtmečio metro traukinius. Todėl mums nebesuprast beatodairiško lyderių garbinimo, pilkų pastatų, elektros stygiaus ir kitų vietinių niuansų. Ką ten kalbėti apie mus. Senesni kinai čia važiuoja pasižiūrėti kaip jie patys atrodė prieš gerus 30 metų. Ir jeigu jie tai daro vadinasi kapitalizmo pinklės juos jau privertė pamiršti kas jie buvo ir kaip atrodė prieš tris dešimtmečius. Sako prie gero greit priprantama. Galbūt kapitalizmas nera jau toks didelis blogis jeigu taip greitai priprantame prie jo. Korėja vis dar laikosi savų ideologijų. Ekspertai jau prieš trisdešimt metų speliojo, jog artimiausiu metu reikalai Šiaurės Korėjoje ims sparčiai keistis, o šalis atvers savo uždaras sienas. Praejo keli dešimtmečiai ir girdime tas pačias kalbas: -„jau tuo, jau greit“. Kuba atsivėrė, o kaip bus su Korėja- pamatysim…

MARATONO ĮVEIKIMO SERTIFIKATAS

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *