Comrades: The Ultimate Human Race 2016

  Izokuthoba-1

      Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę… O, bet, tačiau šį kartą keliaujame ne į Anykščius, skrendame į Pietų Afriką. Kalnuotas Pietų Afrikos landšaftas, žvelgiant pro lėktuvo langą, primena A. Baranausko eiles.
kalnai

      Į Pietų Afriką atvykome 2016 m. gegužės 26 d., šiek tiek prieš vidurdienį. Iki Comrades bėgimo liko beveik 3 dienos. Išlipę iš lėktuvo pasukome link automobilių nuomos punkto, kur buvome rezervavę porą transporto priemonių: VW Transporter, jame susirangėme šešiese, likusiems teko KIA Rio. Du automobilius užsisakėme tikslingai. Aidas ir Jurijus suplanavo trumpesnę kelionę ir namo nusprendė išdumti iš karto po Comrades bėgimo. VW Transporter teko „kilometrų sukimo“ dalia. Įveikta nemažai – apie 3000 kilometrų.

     Mūsų komandoje, kurią sudarė aštuoni asmenys, buvo du „suvalkiečiai“, galbūt netgi daugiau tiesiogine, nei perkeltine prasme – Nidas ir aš. Mudu, kaip tikri automobilių prekybos sostinės atstovai, puolėme žiūrėti nuomojamo automobilio įbrėžimus, defektus, špaklius ir gruntavimus. Praėjus suvalkiečių „check‘ą“ visi defektai atgulė „apšalusio juoduko“ nuomos lapuose. Niekam nekilo net menkiausio įtarimo, kad dar galėjo likti neužfiksuotų defektų ir ramia galva pajudėjome pirmosios nakvynės vietos link.20160526_112048 (1)

     Pirmą naktį buvome suplanavę apsistoti Golden Gate National parke, už 4 val. kelio nuo Johanesburgo oro uosto. Važiuojant į pirmosios nakvynės vietą, vaizdai pro langą neatrodė tokie kaip aš įsivaizdavau Afriką. Nieko panašaus į liūtus ar beždžionėles iš Bonifacijaus atostogų. Kelyje mes netgi diskutavome, kad matydami tokius vaizdus pagalvotume, jog esame Lietuvoje, o ne už 15 000 km nuo savo gimtinės. Tolstant nuo Johanesburgo peizažas ėmė keistis, o artėjant prie nakvynės vietos vis labiau ryškėjo pliki kalnai ar kalnynai. Išvykdamas iš Johanesburgo pagalvojau, kad kelias nėra tolimas, tad atvyksime anksti ir dar galėsime šį bei tą nuveikti. Tačiau jau 17:30 val. supratau, jog čia temsta žymiai anksčiau. Į Golden Gate National parką atvykome kelios minutės po šeštos valandos, bet jau buvo visiškai tamsu. Išlipęs iš automobilio nusistebėjau pajutęs, kad oro temperatūra tikriausiai net neviršija 10 °C. „Kur ta karštoji Afrika?“ švystelėjo mintis galvoje. Išvažiuodamas iš Lietuvos vilkėjau tik marškinėliais trumpomis rankovėmis ir šortais. Visus kitus drabužius buvau palikęs bagaže, todėl tiek kelionės metu, tiek nusileidus oro uoste man buvo šalta. Žinoma, atvykus į Pietų Afriką, iš karto užsimoviau džinsus bei užsivilkau striukę. Tačiau, atėjus vakarui, net ir tokia apranga manęs nešildė. Todėl kitą kartą vykdamas į Pietų Afriką būtinai pasiimsiu „šūbą“. Visgi sunku suvokti, kai tau kažkas sako: „Juk dabar Pietų Afrikoje žiema“. Per vieną ausį įeina, per kitą išeina, nes jei net Lietuvoje +25 °C, o ten juk Afrika. Teisūs tie, kurie sako, kad viską reikia patirti savo kailiu.

     Nakčiai įsikūrėme mažuose jaukiuose nameliuose. Viešbučio, ar kaip čia jį tiksliau pavadinus, tipas labai priminė amerikietišką stovyklos stilių. Automobiliu atvažiuoji iki pat namelio ir eini kepti BBQ. Tačiau mes čia praleisime tik naktį.

     Antrąją kelionės dieną buvome suplanavę „patrackinti“ Drakeno kalnyne. Dvejojome, ar tai mums bus naudinga, nes jau po kelių dienų buvo numatytas Comrades startas. Argumentuodami tuo, kad į Pietų Afriką kasdieną nenuskrisi, vis dėlto nusprendėme pasivaikščioti kalnynu ir įkopti į Sentinel viršukalnę. Iki tikslo sukorėme 6 kilometrus. Tą dieną nejaučiau, jog šis pasivaikščiojimas turės įtakos pasirodymui Comrades. Vėliau supratau, kaip aš klydau :) Tačiau vis dėlto tvirtai tikiu, jog vertėjo užkopti į 3 km viršukalnę ir pasigrožėti kvapą gniaužiančiais vaizdais.

DSC01823

DSC01832

     „Patrackinę“ po Drakeno kalniukus, judėjome toliau. Dienos tikslas buvo Durbanas, City Lodge Hotel. Net ir uoliai Nidui spaudžiant gazą , o mums su Dariumi autobusiuko gale šokinėjant kaip silkėms, nuo Drakeno kalnų iki Durbano „atminti“ užtrukome beveik 6 valandas. Jei pirmą dieną nesusimasčiau, tai antrą dieną jau pradėjau galvoti, kad vis dėlto Pietų Afrika yra didelė šalis. Dvi dienas važiavome, kelyje praleidome apie 10 valandų, o nuvažiuojame tik iki Durbano. Taip, važiuojame ne autostrada, o regioniniais keliais, nes norime pamatyti įdomių vietų. Kelionės pabaigoje mūsų skrydis link namų numatytas iš Cape Town.  Atsivertęs žemėlapį pamačiau, kad proporcionaliai nuo Durbano iki Cape Town yra triskart tiek, kiek važiavome per pirmąsias dvi dienas.

     Registruojantis į Comrades varžybas buvo būtina nurodyti startinio numerio atsiėmimo vietą. Šiais, 2016, metais bėgimas vyko iš Pietermaritzburgo į Durbaną, taip vadinamasis „down hill“. Buvo galima pažymėti, ar numerį atsiimsi Pietermaritzburge, ar Durbane. Organizatoriai iš karto anonsavo, kad didžiausias atsiėmimo punktas bus Durbane, kur taip pat vyks ir prekybos bei paslaugų mugė. Mes buvome rezervavę nakvynę Durbane, todėl nedvejodami nurodėme, jog savuosius numerius atsiimsime būtent čia. Tikriausiai per neapsižiūrėjimą ar per klaidą Aidas buvo uždėjęs varnelę, kad savo numerį atsiims Pietermaritzburge. Buvo penktadienis, o iki bėgimo sekmadienį buvo likusi dar viena laisva diena. Planavome, kad Aidas vyks atsiimti savo numerio būtent šeštadienį. Nidui spaudžiant gazą, pastebėjome, kad lėkdami į Durbaną ir kirsdami Pietermaritzburgą, kadangi jis buvo pakeliui, vis dar spėtume prasukti pro Aido startinio numerio atsiėmimo punktą. Taip ir padarėme. Atvykome į Pietermaritzburgą, susiradome nurodytą adresą ir nuėjome pasiimti Aido numerio. Punktas jau buvo bebaigęs darbo dieną, nebuvo jokių eilių, jokių žmonių. Susiradome registracijos stalą, čia tarptautiniai registracijos stalai yra atskirti nuo vietinių. Vietiniai bėgikai sudaro didžiąją dalį Comrades dalyvių, kai tuo tarpu tarptautinių bėgikų yra vos per tūkstantį. Aidas padavė pasą ir gavo savo starto paketą, kuriame buvo įdėtas renginio katalogas, Comrades kepuraitė, bėgimo numeris, bėgimo „čipas“, krepšio palikimo saugykloje lipdukas, vienkartinis apsiaustas bėgimo startui ir visi kiti reklaminiai elementai.

52813d0a-3977-4986-9651-c854d184f3a5

     Baigę formalumus dėl Aido startinio numerio, nuskubėjome į automobilius ir pajudėjome Durbano link. Atvykę į Durbaną patyrėme nemalonią staigmeną. Buvome rezervavę daugiau kambarių, nei jų buvo likę mums atvykus į viešbutį. Prasidėjo chaosas. Mūsų kelionės vadas Nidas pradėjo ilgas ir varginančias derybas su viešbučio administracija. Iš pradžių svarsčiau, jog mus elementariai „išdūrė“, galvojau, jog rezervacija buvo pagrįsta tik elektroniniu „taip“. Bet, pasirodo, kambariai mums buvo priskirti, taip pat buvo sumokėtas ir avansas. Tad tai nebuvo šiaip sau, tai buvo rimtas reikalas. Vienu momentu jau galvojau, kad reikės apsigyventi šalia esančiame Hilton viešbutyje, virš kurio kambario rezervacijos mygtuko booking.com‘e jau kabojo mano pirštas ir laukė tinkamo signalo, lyg koks snaiperis. Tačiau to neprireikė. Gavome kambarius, tiesa, rūkančiųjų flange, bet tai yra geriau nei nakvoti gatvėje. Ar geriau nei Hiltone, pasakyti negaliu, bet būti atskirtam nuo chebros nebūtų rimta :)

city-lodge-bloemfontein-south-africa

     Atsikėlę šeštadienį turėjome vienintelį tikslą, na gal du: pasiimti numerius, tie kurie dar to nepadarė, o nepadarė visi, išskyrus Aidą, ir pailsėti. Jautėme vakarykščio „trackinimo“ atgarsius. Privertėme dirbti kitus raumenis nei įprastai, todėl susilaukėme šiokių tokių pasekmių. Numerių atsiėmimas vyko Durban ICC parodų rūmuose. Iš karto po pusryčių ten ir patraukėme. Čia taip pat pasitiko malonūs pagalbininkai, kurie mus iš karto nukreipė į tarptautinių bėgikų eilę.

20160528_101710

     Visoje vėliavų puokštėje buvo malonu išvysti Lietuvos trispalvę. Drįsčiau teigti, kad ji buvo „įtaisyta“ labai garbingoje vietoje ir gana skaisčiai švietė. Priežastis galėtų būti ta, kad Lietuvos pozicija, pagal bėgikų skaičių, šiose lenktynėse buvo 31. Iš viso dalyvavo 73 šalys, tad 31 vieta su 7 dalyviais iš Lietuvos, taip pralenkiant net Lenkiją, man atrodė labai galingai.

20160611_181724

     Eilių ir šitame startinio numerio atsiėmimo punkte nebuvo. Rodos tarptautiniai dalyviai čia aptarnaujami labai operatyviai. Gavome savo numerius ir papildomai dar kiekvienas po salotinės spalvos 2016 metų Comrades marškinėlius. Buvau maloniai nustebintas, kadangi išvakarėse, atsiimant Aido numerį, marškinėlių niekas nepasiūlė. Suskubome į pasitarimą, ar registruojantis varžyboms buvo koks nors laukelis, kuriame reikia uždėti varnelę, jog norime marškinėlių. Patikrinę registracinius lapus pamatėme, kad marškinėlius gauna visi, registruojantis tereikėjo nurodyti pageidaujamą jų dydį. Nuėjau aiškintis su organizatoriais, kodėl mūsų komandos narys liko be marškinėlių. Jie mus patikino, jog juos gauna visi. Mes patikinome, kad atsiimant numerį Pietermariezburge šio gėrio mums niekas nedavė ir pasiteiravau, kaip galėtume išspręsti šį nesusipratimą. Iš pradžių darbuotojai negalėjo tuo patikėti ir pradėjo kažką tartis. Neilgai trukus, vienas iš darbuotojų priėjo ir paklausė, kokio dydžio marškinėlių mums reikėtų. Pasakėme, kad S. Tačiau tada išgirdome, kad S dydžio marškinėlius organizatoriai jau išdalino ir mažiausias likęs dydis yra M. Mes, aišku, nesiginčijome ir čiupome M dydžio marškinėlius – vis geriau negu nieko.
DSC01850

     Atsiėmę savo startinius numerius patraukėme į parodų rūmus, kur buvo sugužėję įvairaus plauko bėgimo inventoriaus gamintojų ir šiaip spekuliantų.

20160528_105938

     Mugėje sutikome tuos pačius Salomon, Compressport, New Balance, kuris taip pat buvo ir pagrindinis varžybų rėmėjas. New Balance net pagamino proginius Comrades batelius

CfNPX3XWIAAvzvt

     Iš tikrųjų aš norėjau tik trijų dalykų: nusipirkti akinius nuo saulės, nusipirkti Compressport arba Salomon ultra light kuprinukę ir, be abejonės, įsigyti Comrades atributikos.

     Akinių neradau, pasiūloje buvo tik pigūs kinietiški akiniai, tad, jeigu jums reikia suktis iš padėties tik per Comrades bėgimą, tai akinius tikrai rasite. O aš norėjau įsigyti tokius akinius, kurie man tiktų tiek bėgimui, tiek triatlonui. To padaryti man nepavyko, nes gerų akinių čia niekas nesiūlė.

     Kuprinę radau pas Salomon‘us. Tačiau ir vėl… Dydžių pasirinkimas buvo arba XL, arba S. Tad likau ir be kuprinės. Bet atributikos prisipirkau į valias! Pasiėmiau porą marškinėlių – vienus „polo“ (~14E), kitus laisvalaikio (~12E), rankšluostį (~14E), kelias poras kojinių (~4E) ir arbatos puodelių (~3E). Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad kokybiška atributika jau buvo išgraibstyta. Tik nenueik pirmą dieną ir viską išneš :)

     Comrades atributikos paviljone akį patraukė kažkokia atskira patalpa, prie durų stovėjo apsauginis, o virš durų kabojo užrašas „Green number shop entrance“. Lygiai kaip Green number shop, aš pagalvojau „what the f…?“ Nusprendžiau – „Reikia eiti“.

20160528_113443

     Patekęs į šią mistinę patalpą pradėjau „čiupinėti“ daiktus. Man jie pasirodė kur kas gražesni ir kur kas kokybiškesni. Ar tai marketingas, iš serijos „visi automobiliai gražūs, bet gražiausias tas, kurį ką tik atidengėte?“, negaliu pasakyti. Tačiau radęs tinkantį džemperį, patraukiau prie pardavėjos. Ji manęs klausia „Jūs esate „green number“?“ Aš sakau, o kas tas yr? Čia gal, sakau, tie, kurie „back to back“ subėgioja, vienais metais „down hill“, kitais „up hill“ ir tada jau green number? Pardavėja pradėjo šypsotis, pamatė, kad suvalkietis, ir, tikriausiai, iš gūdaus kaimo. Sako „Ne“. Green number club narys yra ta persona, kuri prabėgo 10 comrades per visą savo niekingą gyvenimą. Tai aš tada, kaip tūlas lietuvis, pradėjau skaičiuoti: 10 bėgimų, 89 km trasa, nuokalnės įkalnės, kelionė, kaštai, valia, daug valios, tai po galais, kiek tų green number club narių yra, kad dėl jų reikia atidaryti net atskirą parduotuvę. Tuo momentu labai nesigilinau, nes man reikėjo žinoti tik tai, jog aš pats green number nesu. Ant mano numerio iš viso kiurksojo nulis – „0“ barankos skylė. Supratau, jog nusmurgėliai šiandien liks be kokybiškų džemperių, ir, nuleidęs galvą, patraukiau namo, į viešbutį, ne į Lietuvą J Taip lengvai negaliu pasiduoti.

     Slenkant dienai ir artėjant vakarui ruošėme amuniciją. Blauzdinės, kepurės, kuprinės ir geliai – viską reikia susidėti ir nieko negalima pamiršti. Visada jaučiu įtampą ruošiantis bėgimui. „Check listą“ pradedu nuo bėgimo batelių ir kylu į viršų, kol pabaigiu kepuraite. Tada dar viską peržiūriu ir tik tada galiu ramiai eiti miegoti. Ramiai… Prieš tokius bėgimus ramiai miegoti nenueisi…

20160528_124039

     Rytas prasidėjo anksti. Kėliausi gal kokią 3 nakties. 15 minučių po 3 turėjome jau pajudėti starto link. Startas 5:30 AM vietos laiku, o Pietermariezburgas už 90 km nuo mūsų viešbučio. Gatvės užtvertos, tad ne juokais skubėjome. Nors buvo gili naktis, visas kelias buvo pilnas autobusų, prisėdusių bėgikais ir vykstančių į startą. Mūsų kelionės vadas, Nidas, buvo super duper pasikaustęs ir žinojo Dietermariezburg‘o  gatveles bei skersgatvius, kurie vedė prie pat starto linijos. O pati starto linija nebuvo tokia jau trumpa.

     Startas buvo suskirstytas į sektorius. Nuo A iki H. Galite tik paspėlioti kuriame sektoriuje atsidūriau aš. Taip, H. Pačiame visos minios gale. Po galais, pagalvojau, reikės kažkaip į priekį kapanotis. Iš pradžių svarsčiau, kad tai nebus itin sunku, bet kai startavau, supratau, kad klydau. Čia ne kokios tai Trakų lygio varžybėlės su 400 bėgikų. Čia fukin Comrades ir deklaruoja jie 21 tūkstantį bėgikų. Palinkėjome vieni kitiems sėkmės ir nudūmėme į savo sektorius, kas į geresnius, kas prastesnius kaip kad aš, bet nudūmėme. Tiesa, prieš tai dar pasidarėme foto atminimui.

DSC01893

     Tiek prirašiau ir pamiršau paminėti, jog Lietuvos 31 poziciją iš 71 šalies dalyvių skaičiumi atstovėjo „Šviesos kariai“. Va jums ir išvykstamasis klubo bėgimas. Ne kur nors į Suwalkus, o į Pietų Afriką. Ir sugalvoja žmonės save taip pakankinti – skrendam „nioliką tūkstančių kilometrų ir bėgame 89 km“, kaip sako lietuviai „Turkijoje su ultra all included ir 5 star viešbučiu tikrai būtų pigiau atsiėję“.

ŠŪVIS NUAIDĖJO- STARTAS!!!

475394220

     Po šūvio kiekvienas bėgikas turi lygiai 12 valandų finišui pasiekti. Aš buvau kažkur gale ir laukiau, kol minia pajudės. Minia pajudėjo, o, bet, tačiau labai lėtai. Bejudant minioje sutikau Darių, kuris buvo G sektoriuje. Jis buvo vienu sektoriumi arčiau starto, tačiau tai nepadėjo. Iki starto linijos su Dariumi ėjome šiek tiek daugiau nei 8 minutes. Tik po 8 minučių pradėjome lėtai bėgti. Kai nesi matęs tokios inertiškos minios, atrodo, kad čia visi greitai prasisklaidys ir duos tau kelią. Praėjo 5 kilometrai nei galo nei priekio nematyti, praėjo 10 kilometrų, niekas nesikeičia. Po galais, pradedu desperatiškai lenkti visus – vėliau suprasiu, jog tai didžiausia mano padaryta klaida šiame bėgime. Kažkur 15 kilometre pamatau Lietuvos trispalvę, kabančią ant mūsų nuomoto VW ir du didžiausius mūsų sirgalius – Dainių ir Nidą. Jiems tai gerai, jie gali alų gerti ir mėgautis reginiu. Man kažkas taip pat sakė, kad šia diena reikia mėgautis. Tai ir mėgavausi, kokius 30 kilometrų. Po to prasidėjo darbas. Sutikęs Dainių ir Nidą atidaviau jiems savo striukę, kurią vilkėjau, nes rytas Pietermariezburge buvo vėsus, pasiėmiau akinius nuo saulės, bei kelias datules. Gavau sėkmės palinkėjimą ir nurūkau į priekį.

DSC02007
Pasak Nido, Jurijus buvo 10 minučių priekyje manęs, pirmas skuodė Ignas, jis jau buvo atsiplėšęs apie 25 minutes, kažkur netoli jo buvo ir Rytis su Aidu. Pagalvojau, jog galbūt galėčiau pasivyti Jurijų ir bėgti drauge, man taip visada lengviau. Nežinau, gal suveikia kažkoks pareigos jausmas prieš kitą, o gal tiesiog bendravimas leidžia pasimiršti kilometrams. Vis dar laikiau spartesnį tempą, tačiau ties kokiu 25 km supratau, kad nepasieksiu tempo 10 km/h (6 min/km), o desperatiškai bandydamas tai padaryti tik sudeginsiu energiją. Nubraukiau savo utopinį planą finišuoti per 9 valandas ir pradėjau 10 valandų planą, kuris, beje, vėliau taip pat buvo pakeistas kitu – „svarbiausia finišuoti“ planu :)
Nepaisant visų fizinių bei psichologinių maudimų judėjau pirmyn ir bandžiau mėgautis aplinka. Sumažinęs tempą, kartais iki ėjimo pėsčiomis įkalne, pastebėjau kažkokius žalius numerius. Ir prisiminiau tą pardavėją iš Green Number Club. Po galais, pagalvojau, jų čia yra ne vienas ir ne du. Čia vos ne kas trečias bėga savo „nioliktą“ Comradesą. Man būnant sveiko ir šviesaus proto, kokiame 40 kilometre buvo labai sunku suvokti, kas juos taip masina bėgti Comrades, ir tai turi daryti beveik kasmet, nes didžiausias matytas skaičius medalių grafoje ant bėgimo numerio buvo 33. Ir jis buvo ne ant kokio atletiško vyrioko, bet ant lieknutės moteriškės, kuri su plačia šypsena ir mojuodama palaikymo grupėms grakščiai ir lengvai judėjo pirmyn. Vėliau po finišo, besidalindami įspūdžiais išsikalbėjome, kad didžiausias visų matytas medalių skaičius buvo 44, o tai jau labai rimta. Tai beveik tiek pat rimta, kiek mano nugyventas gyvenimas, nors tai, galbūt, netgi rimčiau nei mano niekingas gyvenimas. Susimasčiau, o gi kas taip traukia čia sugrįžti? Juk tai kančia, katorga, beprotybė – 89 kilometrai?! Mes čia sau keliam tikslus, jog Comradesas yra gyvenimo iššūkis, vienintelis toks ir nepakartojamas, o jie varo sau metai iš metų. Pastebiu, kaip žali numeriai sustoja, šnekučiuojasi su žmonėmis arba tiesiog nusiperka ledų porciją ir, persijungę į lengvo žingsnelio pavarą, pradeda laižyti kokį braškinį ledą. Gal čia iš tikrųjų šventė, pagalvojau. Na, kita vertus, jeigu turi tikslą nubėgti Comrades per kokias 8 valandas, tai nubėgi, o vėliau, kokius 20 metų leki kaip į šventę. Tada taip, man toks planas tiktų.
09d6523b9818d5de8749dec888bcf9a7_DSC_9167

     Nuotrauka: Numerio spalvų reikšmės. Žalias numeris rodo, jog bėgikas yra įveikęs daugiau kaip 10 Comrades bėgimų. Geltonas numeris žymi, jog bėgikas yra įveikęs lygiai 9 Comrades bėgimus ir finišavęs įstos į “Green number club” (Žalių numerių klubą). Mėlynas numeris rodo, jog bėgikas atvykęs iš svečios šalies, ne Pietų Afrikos pilietis.

Taip besvarstydamas, susimąsčiau, o ko aš čia taip draskausi, gal geriau stabtelsiu kokio lengvo kojų masažo. Jau kokius penkis punktus prabėgau, visi taip stoja, mėgaujasi, kodėl nepabandžius ir man. Pradedu akimis medžioti masažo punktą. Po kelių kilometrų žiūriu merginos sustojusios ir iškėlusios rankas, leidžia suprasti, kad atsilaisvino ir tu gali būti kitas. Taip ir padariau. Pribėgau prie vienos iš merginų, sakau „Ar būtų galima gauti kokį lengvą kojų masažą?“ Ji tvirtai net neatsakė, tiesiog puolė daryti masažo. Skaudėjo, bet po skausmo ateina geras jausmas – iškočiojo mano blauzdas, padėkojau ir lėkiau toliau, na gerai, nelėkiau, nes 7:30 min/km nepavadinsi lėkimu. Sakykim, judu į priekį. Kai bėgau su Nerijumi Buivydu viename iš jo dvidešimties maratonų, jis visada kartodavo tiems, kas teiraujasi, kaip tu taip sugebi, tiek daug nubėgti – „tiesiog judu į priekį, finišas pats ateis, o man teriekia judėti į priekį ir daug negalvoti“, sakydavo jis. Ta mintis mane taip pat varė pirmyn.

     Pribėgu kokį 46 kilometrą ir girdžiu kažkokį komentatorių, kalbantį per garsiakalbius. Supratau, kad tai kažkoks Comrades bėgimo komentatorius. Girdžiu „Ir štai sveikiname pirmos vietos nugalėtoją bei naujo rekordo savininką Davidą Gatebe“. Oho, pagalvojau. Pažiūriu į laikrodį, rodo 5 val. 18 min. Ką čia bepridursi, kietas bičas, o aš iriuosi toliau. Dar už kilometro nuo masažo pamatau ženklą „iki finišo liko 42 km“. Nu va, pagalvoju, dabar ir pažiūrėsim, ką reiškia, kai po maratono turi nubėgti dar vieną maratoną. Visada nubėgęs maratoną galvodavau, na jau ne, jei kas pasakytų, jei nubėgsi dar vieną maratoną, gausi 1M eurų, sakyčiau „pašol tu …ui“. Todėl tas ženklas man simbolizavo naują dimensiją. Klausiau savęs, ar labai esu pavargęs, ir bandžiau lyginti, koks skirtumas to nuovargio, kurį turiu jau nubėgęs šiek tiek daugiau kaip maratoną, su savijauta, kai pradedi bėgti visiškai pailsėjęs. Hm… Kojas skauda, rankos ties pažastimis nutrintos, karštis nemažas, nugarą maudžia, zjbys, pagalvojau – bus įdomu.

     Antros Comrades pusės net nepavadinčiau bėgimu. Tai buvo lėtas ėjimas su kažkokių traukulių periodais, kurie galėjo kažkam pasirodyti panašūs į bėgimą. Prieš startą planas buvo maždaug toks: nubėgu iki 60 km, o po to viskas „easy“, juk po to vien tik nuokalnė. Bėda ta, kad visiems atrodo, jog nuokalne bėgti nereikia. O vis dėlto, pasirodo, kad reikia.
comradesdownrunroute

     Nežinau kaip kitiems, bet man kartais bėgime ateina toks momentas, kai viskas užknisa ir atrodo batai, kuriuos avi, yra prasti, blauzdinės spaudžia, marškinėliai „lievi“, nes trina, kepurė spaudžia, visi kalti, tik ne pats :) Taip buvo man, kai aš leidausi nuokalne jau prabėgęs 60 km žymę. Skaudėjo kiekviename žingsnyje. Skaudėjo ir pėdą, ir kelį. Kelias pasviręs kokiu 15–20 laipsnių kampu skersai. Statai kairę koją, ji pilnai išsitiesia, o dešinė išsitiesti negali ir pradeda mausti kelį. Ok, tada kopi dešiniau ir bandai kažką kombinuoti ten, bet ir vėl pastebi, net esant tiesiam paviršiui skausmas neišnyksta. Prisipažinsiu, nesu tas, kuris bet kokia kaina siekia pasiekti finišą. Bėgdamas daug galvoju, kodėl tai darau. Esu pasakęs sau, kad man bėgimas ir triatlonas, visų pirma, yra sportas dėl savęs, sveikatos, bendravimo, „gazo“ po darbų nuleidimas. Bet, kaip ir kiekviename reikale, pradedi konkuruoti pats su savimi, užsižaidi ir pradedi lipti virš savo galimybių ribos. Man, sunkiose situacijose, šie du poliai pradeda kovoti vienam prieš kitą. Comradesas tikrai nebuvo išimtis. Kirbėjo visokiausių minčių: kam aš tą darau, jau nubėgau 70 km, tai yra didžiausia kada nors nubėgta mano distancija, o dar liko 19 kilometrų. Kiti geria šaltą alų, o aš čia ariu kaip koks „žemaitukas“(arklys). Kita pusė sako, jog „tu ruošeisi pusę metų, diena iš dienos bėgiojai ir sukai kilometrus, nejaugi paleisi tokį šansą finišuoti, kai liko tiek nedaug“. Puiku, kai esi fiziškai gerai pasiruošęs, pamenu pernai Trakų triatlone visos distancijos metu net nebuvo kilusi mintis „nusiimti“. Priešingai, kiekviename kilometre kartojau sau „Varyk, varyk, varyk“. Ir po to suvokiu, kad esmių esmė yra pasiruošimas ir labai realus būsimo iššūkio įvertinimas. Sau meluoti negaliu, Comradese tikėjausi geresnio rezultato, tačiau visi tie vidiniai prieštaravimai kyla tik iš to, jog tinkamai neatidirbau treniruotėse. Kaltę būtų galima suversti tam, kad treniruotis tam, ko nesi bandęs, yra sunkiau ir netikėtumo faktorius vis tiek suveiks. Todėl esu laimingas, kad pamačiau, su kuo turiu reikalą, ir įgijau žinių, kaip kitą kartą reikės žiūrėti į panašaus pobūdžio „čelendžą“.
2cdd96337d9434bc1d57b08213c23509_DSC_9842

     Besikapanojant finišo link už savęs išgirdau „Laba diena, Lietuva“. O, galvoju, nejaugi kažkas moka Lietuviškai?! Atsisuku, o ten Rytis. Taip, tas pats Rytis, kuris nuskuodė vienas pirmųjų. Kokiame 40 kilometre sutikau Rytį einantį atgal. Sustojau, paklausiau, kas nutiko. Pasirodo Ryčiui atsinaujino kojos trauma ir jis nusprendė nebekankinti savęs, baigti varžytis. Aš pasiteiravau, galbūt įmanoma tiesiog eiti? Bet Rytis pasakė, jog jeigu eis, tai nespės į „check pointą“, kurių trasoje yra gal kokie penki ir jam tiesiog nebus leista baigti varžybų. „Check pointai“ yra svarbūs, kadangi juos turi kirsti iki tam tikros valandos, kitu atveju varžybų teisėjas tau praneš, kad daugiau gali nebesistengti, nes esi diskvalifikuojamas. Rytis pasiskaičiavęs nusprendė, jog viskas, jau baigta. Nuėjo į pagalbos punktą, atsisėdo į autobusiuką ir laukė, kol pajudės namų link. Tai kaip gi Rytis atsidūrė už manęs kokiame 75 kilometre? Rytis nusišypso ir pradeda pasakoti, bėgame lengva ristele, juk sakiau, kad dviem yra lengviau :) Sako „Nežinau, sėdžiu tame autobusiuke ir laukiu. Su manimi sėdi dar vienas bėgikas. Bet po du žmones autobusiukai neveža, tad vairuotojas pasako, jog reikia laukti daugiau „keleivių“. Tada pagalvoju, jeigu bėgčiau lengva ristele, tai visai įmanoma, jog spėčiau į tuos „check pointus“, ai, reikia bėgti“. Rytis tai pat pasakojo, jog kai jam suskaudo koją jis pradėjo eiti. Ir einant tas skausmas buvo stiprus. Bet jis nebandė bėgti lėtai. Išlipęs iš minėto autobusiuko ir pradėjęs lėtai bėgti Rytis suprato, kad nėra taip baisu, kaip atrodo. Tad po truputį pradėjo bėgti lengvu žingsniu ir po keliasdešimt kilometrų pasivijo mane, visą besiblaškantį po kelią. Labai apsidžiaugiau, nušvito tikimybė, kad visi atvykę Šviesos Kariai, finišuos Comradese ir grįš su teigiamomis emocijomis. Buvo nesmagu, kai sutikau Rytį einantį į ta autobusiuką ir nusprendusį pasitraukti iš varžybų.
47b2d33c186929e9c4ea3848c146c16f_DSC_3642

     Liko 15 km, pradėjome lengvai bėgti su Ryčiu. Už mūsų vis dar buvo Darius. Rytis paminėjo, kad jei eitume, tikėtina, kad Darius savo lėtu, bet itin stabiliu žingsneliu, mus pasivytų. Nu ne, pagalvojau. Paskutiniam būti tai jau tikrai ne lygis :) Tad pirmyn, negalime leisti jam mūsų pasivyti. Bėgome atkarpomis: kol buvo nuokalnė ar šiek tiek lygu – bėgome, kai prasidėdavo įkalnė – paėjėdavome, bet trasos pabaigoje tų įkalnių jau ir nebebuvo tiek daug. Malonus tas jausmas, kai įbėgęs į miestą tu jau užuodi finišo kvapą, o pastatai ir sirgaliai tik dar labiau užtvirtina šį pojūtį – finišas jau čia pat. Nežinau kodėl, bet bėgimo metu tiesiog svajojau apie alų, tad jausdamas finišo kvapą, pradėjau jausti ir alaus kvapą :) Įbėgome į stadioną, nors jau finišas ir jis už 89 km nuo starto, finišuojančiųjų čia vis vien „šniūrai“. Neįtikėtinas dalyvių skaičius. Po finišo su Ryčiu pasveikinome vienas kitą ir nuėjome pasiimti savo medalių. Už tokią distanciją tikėjausi satelitinės lėkštės dydžio medalio. Tačiau pamatęs tikrąjį medalį supratau, kad čia, tikriausiai, proporcingas atitikmuo mano rezultatui J Negana to, afrikiečiai jį dar pakabino ant „georgijaus juostelės“. Kaip čia taip?

412da101c217868d3b858750a7608843_DSC_0513

     Nuėjome su Ryčiu pasiimti nemokamų gėrimų, kuriuos duoda organizatoriai. Mano vienas iš gėrimų buvo išsvajotasis alus. Jis tiesiog akimirksniu dingo mano burnoje. Taip patenkinau abu savo troškulius iš karto :) Ir kaubojaus žingsneliu pajudėjome viešbučio link. Tokių kaubojų rytojaus dieną matėme visur. Žiūrėk, atvažiuoji į kolonėlę kuro užsipilti, o šalimais atvažiuoja kitas automobilis ir išlipa „kentas“ kaubojaus žingsneliu – Comradesas, iš karto supranti… :)

     Kai grįžome į viešbutį, trys mūsiškiai jau buvo finišavę gerokai ankščiau ir mėgavosi tiesiogine Comrades transliacija per televizorių. Susidariau vaizdą, jog Pietų Afrikoje Comrades yra šventas reikalas. Tai tik dar labiau pasaldina finišo skonį.

     Pasibaigus varžybų šurmuliui norėjosi pabūti ramiai ir daug nejudėti. Nuvykome į restoraną, esantį apie 15 km nuo Durbano. Kaubojiškų eisenų aptikome net ir tame užkampio restoranėlyje. Pasiėmėme jūros gėrybių ir pakėlėme taurę už išlikusius. Ilgai nevakarojome, nes Jurijus ir Aidas kitą dieną turėjo pasiekti Johanesburgą, iš kurio – tiesiai namo. Na, o mūsų, likusių šešiese, nuotykiai tęsėsi.

     Pasibaigus Comrades bėgimui kitas iššūkis man buvo „bunjee jump‘as“. Niekada nebuvau bandęs šios atrakcijos, todėl siaubingai nervinausi :) Savo kelionę į Pietų Afriką suskirstyčiau į du etapus: kelionė iki „bunjee“ ir kelionė po „bunjee“. Bijau aukščio. Net ir vaikystėje, kai visi draugai kaime lipdavo į grūdų bokštus, aš visada būdavau tas „stabdis“. Šiuo atveju, šokant su bunjee nuo 216 m aukščio tilto, stabdžiu būti nenorėjau. Kaip gi būsi „stabdis“ prie tokios rimtos chebros. Tad šis pasiryžimas man kainavo daug vidinių emocijų.

     Kol vykome į vietą, laidėme juokelius ir gardžiai pasijuokėme iš šio bunjee proceso. Atvykus ir prisiparkavus automobilį, aš vis dar nesupratau, ko čia reikėtų bijoti, iki tol, kol neišvydau šio vaizdelio (viršuje). Pamačius šį tiltą, stojo tyla, nebuvo nei juokelių, dingo ir drąsa, su pasiryžimu, aišku :) Jaudinausi tol, kol atėjome prie instruktoriaus. Instruktorius buvo labai profesionalus, nelaidė jokių juokelių ir kruopščiai aiškino visus saugumo reikalavimus. Tada nuėjome prie svarstyklių ir merginos mus visus pasvėrė. Svorius ir numerius užrašė kiekvienam ant rankos.

DSCF3723

     Kitas etapas buvo „diržų kostiumai“. Tai tiesiog diržai, kurie apjuosia tave nuo tarpkojo iki pečių. Vėliau prie jų kabina gumos karabinus ir gali sau šokti nuo tilto. Ant diržų pamačiau Petzl logotipą ir pagalvojau, juk čia tie patys, kurie gamina labai gerus prožektoriukus ant galvos. Svarsčiau, na, jei prožektoriukai tokie geri, tai, tikriausiai, diržais taip pat galiu pasitikėti. Tiesiog rinkau vizualinę informaciją ir po kruopelytę dėliojau viską mintyse, tai įtampai ir įsivaizduojamai rizikai atsverti. Nes tikrai manau, kad nebūtų malonu ir nesinorėtų ekstremalioje situacijoje perskaityti „šitą diržą pagamino „noname but cheap“ gamykla.

    Atėjo 12:00 valanda ir patraukėme į vietą. Čia mus pasitiko šauni komanda, su dar šaunesne ir garsesne muzika. Gudru, pagalvojau. Muzika vis dėlto nuima įtampą, tikri profai. Išsirikiavome ir komandos vadas pradėjo vardinti šokančiųjų eiliškumą. Iš pradžių nesupratau, koks principas, nes pirmą pakvietė vyruką, sveriantį 109 kg, ir mūsų Rytį, kurio svoris 67 kilogramai. Bet po to tapo aišku, kad viena guma bus naudojama nuo sunkiausio ir žemyn, kita nuo lengviausio ir aukštyn. Pagal tokią tvarką atsidūriau kažkur ties viduriu, dėl to labai džiaugiausi. Jeigu būtų reikėję šokti pirmam, būtų „nekažką“ J Įdomu tai, kad dar važiuojant į vietą, mes automobilyje išsitraukėme burtus. Mano numeris tąsyk buvo 4. Bet mūsų eiliškumas buvo nubrauktas ir suformuota nauja tvarka.

     Žiūrėjau į horizontą, mačiau kalnų masyvą. Žiūrint tolyn, nesijaučia aukštis. Kitoje tilto pusėje matėsi vandenynas. Fotografavau šokančiuosius. Rytis nušoko, Dainius taip pat. Toks vaizdas, kad be jokio streso. Iš mūsų šutvės aš buvau, berods, trečias. „J22“ ar yra „J22“, paklausė komandos vadovas. „Aš“ sušukau. „Ok, sėskitės čia“. Atsisėdau. Šuolio komanda ant kojų uždėjo paminkštinimus ir apsuko juos diržais. „Sėdėkite čia ir laukite“, pasakė. Galbūt jie matė, jog aš išbalęs kaip avižinis š…, o gal reglamentas to reikalauja, bet šuolio komandos vadovas dar kartą pakartojo „Jeigu jaučiate, kad negalite šokti ar nenorite, sakykite ir mes atšauksime jūsų šuolį. Čia nėra jokios prievartos“, pakartojo. Tas pasakymas man įstrigo. Bet kojos jau surištos, ką čia „čiužinėsi“

DSCF3727

     Vsio, atėjo metas. Atsistojau, ir pingvino žingsneliu, nes kojos buvo supančiotos, patraukiau krašto link. „Tik nežiūrėk į apačia“, vis kartojau sau „tik nežiūrėk į apačią“… Priėjau kraštą, jaučiau kaip kojos pirštus galiu užlenkti ir paliesti vertikalią kanto kraštinę. „Dar biškį, dar truputį“, tarė prilaikantieji mane. „Nu b..“ pagalvojau koks dar „biškį“, aš jau ir taip tuoj nusivošiu… Pakrutėjau dar šiek tiek „Gerai, stok“. Instruktorius prieš mūsų grupelei pradedant šuolius nuodugniai paaiškino, jog šuolis taip ir atrodys, būsite supančioti, prikabinsime karabinus, tada privesime prie krašto ir prilaikantys žmonės pradės skaičiuoti „one, two, three… bunjeeeeeee“ ir turi šokti. Taip ir atsitiko. Stovėjau ant krašto ir girdžiu „Ready? One, two, three… bunjeeeee“…

S0043734

     Girdžiu tik „pšššššššššššššššššššššššššššššššššš“ ausyse vėjas. Atsimerkiu, o žemė artėja. Staiga tik tiiiiimpt guma, smegeninė pradėjo lipti prie kaukolės ir tada „pyst“ atgal į viršų. „Zajabys“, galvoju. Yes, pavyko, įveikiau, o dabar kur tas bičiukas, kuris turi nusileisti ir pakelti mane atgal į viršų? Kabu, kabu, žiūrinėju aplinkui, neblogi vaizdeliai, svarstau, likę kokie 60–70 metrų iki žemės. Bet kai supranti, kad šokai nuo 216 m, tai tie niekingi 60 ar 70 metrų neturi jokios reikšmės. O, štai ir mano lauktasis žmogelis. „Hi sir“ sušunka. Sakau „Hi“. „Na ir kaip?“, klausia jis. „F… hell yeah“ atsakau, na ir čelendžas. Sakau, čia atvažiavom ir vieni čelendžai. Sekmadienį nubėgom Comrades, dabar bunjee nuo 216 m, tuoj galą gausiu. Tas nusišypso. „Tai negi čia tavo pirmas bunjee?“, pasiteirauja. Sakau, tikrai taip. Ir ne nuo kokių 40 m aukščio pakelto krano o nuo 216 metrų. Įsivaizduoji kiek streso? Tas toliau juokiasi. „O Comradesą ar įveikiai?“ pasiteirauja. „Na, taip“, atsakau. „Tai šaunu“, sušunka ir mes jau esame viršuje.

DSCF3755

     Atsipančiojau nuo virvių ir gumų ir prasidėjo antras periodas – kelionė po bunjee. Streso nebeliko, buvau ramus ir tik po kelių valandų vėl mintyse grįžau ir permąsčiau, kas įvyko. Prieš patį šuolį tikrai buvau išėjęs iš savęs. Negalvojau apie nieką, žiūrėjau tik tiesiai, į horizontą. Mintys išsijungė ir išėjo pasivaikščioti. Tad, po kelių valandų joms sugrįžus atgal į kūną, gyvenimas ėmė tekėti sava vaga – čelendžas baigėsi, prasideda kitas čelendžas – baltieji rykliai.

     Mossel įlanka. Pasak agentūros gido, Mossel įlanka yra viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kurioje klimato pokyčiai metų eigoje yra labai maži. Todėl tai yra puiki lokacija baltiesiems rykliams. Atvykstame į mažą ofisą netoli uosto, kur mus pasitinka puikiai angliškai kalbantis vaikinukas. Pasiūlo kavos ir arbatos bei sausainukų. Atsisėdame ir gerdami „Five Rosses“ pradedame žiūrėti plačiaekranį televizorių. Jo ekrane paskaitėlės apie baltuosius ryklius. Atrodo grėsmingai, tačiau minties eiga labiau šviečiamoji. Pradedu galvoti, jog visai įdomi atrakcija. Neilgai trukus prie mūsų prieina minėtasis anglakalbis ir pristato, kas ir kaip vyks. Pirmiausiai bus pravesta paskaita ir pateikta informacija, po to su kapitonu ir padėjėju pajudėsime katerio link. Atvykęs į šią agentūra galvojau, kad susirinksim „šmutkes“ ir tiesiu taikymu plauksim žiūrėti tų ryklių. Bet čia „stapt“. Pirmiausia šviečiamoji paskaita apie ryklius, jų populiaciją, dydžius, charakterį, evoliuciją ir panašiai. Anglakalbis taip pat pamini, kad nepaisant to, kad rykliai yra evoliucijos viršūnėje įsitaisę grobuonys, kuriuos galbūt kartais užpuola kokia orka, jie taip pat susiduria su problemomis, kurios vadinasi – žmogus. Taip, žmonės medžioja ryklius ir ne dėl mėsos, o dėl ryklio pelekų. Kas nenorėtų paragauti gurmaniškosios ryklio pelekų sriubos? Mums toliau pasakoja, kaip kasmet yra sugaunama apie 200 tūkstančių ryklių ir didžiausia problema yra ta, kad niekas neima ryklių mėsos, dauguma nupjausto tiktai pelekus. Taip yra todėl, nes už pelekų kilogramą gauni kelis kartus daugiau šlamančiųjų negu už pačią ryklio mėsą. Todėl sugavus ryklį pirma nupjaunami jo pelekai, o kūnas išmetamas atgal į vandenyną. Nejaugi sandėliuosi ryklius denyje, kai gali sandėliuoti tik pelekus. Natūralu, kad po medžioklės pelekų tilps daugiau, o ir šlamančiųjų daugiau uždirbsi. Tad mums pravedama šviečiamoji paskaita. Paprašoma ir toliau dalintis šia žinia su savo draugais ir pažystamais – tą ir darau – ir šis straipsnis visai ne apie Comrades, o tik dėl to, kad žmogus paprašė pasidalinti istorija apie ryklius su draugais :) Juokauju aišku. Vsio, lekiam į laivą, reikia plaukti.

     Atplaukėme į vietą ir nuleidome inkarą. Laivo komandos nariai pradėjo pasiruošimą ryklių stebėjimui. Pirmiausiai buvo nuleistas ir prie laivo šono primontuotas narvas. Po to komanda pradėjo ruošti kažkokį smirdantį skystį, kurio konsistencija susidėjo iš prašvinkusios žuvies. Mums buvo pasakyta, kad šis aštrus kvapas privilios ryklius. Kai buvo pabaigtas maišyti smirdantis skystis, vienas iš komandos narių periodiškai jo įpildavo į vandenį. Tuo metu, kai buvo pilstomas skystis, kitas komandos narys, pririšo didžiulę tuno galvą prie virvės ir mėtė ją į vandenį, imituodamas spurdančio objekto vibravimą. Mat rykliai reaguoja į kvapą ir taip pat savo lokatoriais analizuoja vandenyje sklindančius virpesius. Prieš išplaukiant, mus patikino, jog jau du mėnesiai kai nebuvo dienos, jog rykliai neatplauktų. Todėl net nesvarstėme galimybės, jog galime likti „musę kandę“. Bet kokiu atveju jeigu rykliai neatplauktų, kompanija įsipareigoja metų bėgyje suteikti dar vieną nemokamo išplaukimo galimybę. Mes čia trenkėmės kokius 14 tūkstančių kilometrų. Ir neišvydę ryklių, tikrai neskrisime čia dar kartą. Todėl nesinorėjo patirti nesėkmės. Praėjo pusė valandos, o ryklių nė kvapo. Pasidaro neramu, ar iš viso kas nors įvyks, o gal jie čia mums tik „pudrino“ smegenines, jog du mėnesius nebuvo nei vienos dienos, kad rykliai imtų ir neatplauktų. Gal čia jų tokia biznio specifika. Na, juk kai nesulauki, tai visko pradedi prisigalvoti. 40 minučių, 50 minučių, vienas komandos narys jau pradeda teisintis, mat vėjas į krantą, todėl rykliai neužuodžia to smirdančio kvapo ir neatplaukia. Na va, galvoju… kažkur jau girdėta… Praėjus dar kokioms 10 minučių išgirstame „Shark, shark… over there“. Atsisuku ir matau tamsų šešėlį praplaukiantį pro laivo šoną. Net nedvejodami šokame į hidrokostiumus ir į vandenį. Narvas talpina 6 žmones, o mes kaip tik 6. Visi sulendame į narvą ir pradedame stebėti aplinką. Žmogelis įmeta tuno galvą į vandenį, toliau nuo laivo borto ir pamažu tempia ją prie savęs. Sulekia žuvų spiečius ir pradeda graužti galvą. Staiga „pyst“ visos žuvys dingsta ir pradedu dairytis į šonus. Žiūriu iš vandens gilumos pareina baltasis ryklys. Tik „am“ tuno galvą, pasimuisto ir nuplaukia toliau. Vėl tupime narve ir laukiam. Narvas visas sulankstytas, mat rykliui betyrinėjant aplinką tenka atsitrenkti ir į narvą. Jėga yra tokia didelė, jog sienelės tiesiog ima ir sulinksta. Dėl to organizatoriai narvo viduje privirinę specialias rankenas, į kurias gali įsikibti narve esantys žmonės. Jeigu laikytumeisi už narvo išorinių vamzdelių, būtų didelė tikimybė, kad atsitrenkus rykliui pirštai tiesiog lūžtų. Tai žinodami kartais visai atitraukdavome rankas ir laikydavome jas prie savęs. Bet pirmasis ryklys nebuvo toks aktyvus. Jis tiesiog plaukiojo ratais ir tyrinėjo aplinką iš toliau. Man pasidarė nuobodu ir po kurio laiko nutariau, jog užteks. Ryklį pamačiau, to čia ir vykau. Keli žmonės vis dar buvo narve. Po keliolikos minučių išlipti nusprendė ir jie. Ir tada tik „šast“ už tuno galvos iš niekur nieko išniręs ryklys, po to dar vienas, prasidėjo purslų „show“. Tada keli mūsiškiai nusprendė dar kartą šokti į narvą ir pasižiūrėti, kas vyksta. Antroji ryklių banga, jų buvo ne vienas, o keli, taip aktyviai pradėjo medžioti tuną, kad net aš, stovėdamas ant denio, spėjau sušilti. Vienu momentu ryklys griebė tuno galvą net nespėjus jai nukristi į vandenį. Tai buvo iš tiesų įspūdingas vaizdelis. Nors laivo įgula pasakojo mums, jog jie ryklių nešeria, o tuno galvos yra skirtos tik ryklių priviliojimui, kažkokiu tai būdu rykliai šią kovą laimėjo 2:0 ir dvi tuno galvos tiesiog dingo ryklių nasruose. Nesinorėtų labai prieštarauti ir tampyti virvę, kai 3,5 metro draugelis tave tempiasi gilyn…

     Stebėjome ryklių „show“ iki kol vienas įgulos narys pasakė „stop“, jau laikas plaukti. Susipakavome daiktus, apsirengėme kas šiltai, o kas šaltai, ir pajudėjome atgal. Dar buvo pasiūlymų įrodyti savo vyriškumą ir laisvu stiliumi nuplaukti iki netoliese esančios salelės J Bet kažkodėl visi tokios minties atsisakė, na, mūsų Darius beveik būtų ir pasirašęs, bet mes jam neleidome to padaryti J Tad saugiai ir sveikai grįžome atgal į ryklių ofisą, kur įsigijome vieną kitą suvenyrą, bei video atminčiai. Diena praėjo šauniai, o po pietų patraukėme Cape Towno link.

     Dar turėjome vieną dieną Pietų Afrikoje todėl tarpine stotele pasirinkome miestelį pavadinimu Franschhoek. Pasak Wikipedios, tai yra vienas iš seniausių Pietų Afrikos miestelių, įsikūręs kalnų papėdėje. Čia žmonės augina vynuoges ir daro vietinį vyną. Pernakvoję ir prisipirkę afrikietiškų deimantų, patraukiame į oro uostą. Birželio 3 d. – paskutinė mūsų kelionės diena. Atvykę priduodame savo kompanioną VW ir judame prie vartų.

Totsiens Africa, susitiksime „back to back Comrades“!

BUNJEEEEEEE!!!!!

  4 comments for “Comrades: The Ultimate Human Race 2016

  1. Linas
    June 11, 2016 at 10:10 pm

    Labai smagiai suvalgiau tavo pasakojima!

    • dapkus
      June 13, 2016 at 5:20 am

      Hehe :) dėkui

  2. Darius S.
    June 18, 2016 at 5:47 am

    Žiauriai ir tikroviškai aprašei potyrius… Įdomiau nei filmuota medžiaga; smagiai “suvalgiau” per pusryčius, o “one, two, three… bunjeeeeeee” apskritai įsimintinas vaizdelis… :). Gera ir smagi kelionė !

  3. Žilvinas
    June 21, 2016 at 6:00 am

    Nu ką, dabar belieka Iron Man sudalyvauti :) Sveikinu, kad man tiek valios:)

Leave a Reply to Darius S. Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *