Esu Andrius Dapkevičius – bėgikas entuziastas.

Bėgioti pradėjau dar mokykloje, kai fizinio lavinimo mokytojas pastebėjo, jog iš manęs galima išspausti kažką gero ir išsiųsti į rajonines varžybas. Buvau kaimo vaikas todėl bėgiojimas man buvo daugiau kančia, kuri įpareigodavo kasdieninėmis treniruotėmis, nei pramoga. Todėl išvykęs mokslų tęsti į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją stengiausi atitolti nuo bėgimo. Pasinėriau į muziką, kuri mane lydėjo nuo pat vaikystės. Toliau tęsiau saksofono studijas Marijampolės muzikos mokykloje ir grojau diksilende pas Petrą Gruodį. Bėgiojimas ir sportas buvo nutolęs labai toli. Atvykus studijuoti į Kauno technologijos universitetą griebiausi visų įmanomų veiklų. Prisijungiau prie savo fakulteto studentų atstovybės RAFES, tapau studentiško laikraščio Njuspeipis korespondentu ir rašiau apie naujausius technologinius pasiekimus, pirmus metus bandžiau groti KTU diksilende, o vėliau prisijungiau prie akadėminio choro Jaunystė. Tapau Jaunystės choro prezidentu ir visisškai pasinėriau į choro veiklą. Tačiau pabaigus studijas ir įsitraukus į darbus, laiko chorui, bet ne choristams, likdavo vis mažiau. Darbai mane įtraukė stulbinančiu greičiu ir net nepastebėjau kaip prabėgo 6-7 metai, o darbų tik daugėjo. Didėjo atsakomybės, kartu kilo ir vidinė įtampa. Šeimoje gimė dukra, o versle vis spaudė nesibaigiantys rūpesčiai ir darbai. Vieną pavasarį pastebėjau, jog kažkas vyksta su mano širdimi, ji pradejo kvailioti. Nuėjau pas daktarus, o jie kaip visada tik traukiojo pečiais ir neturėjo ką pasakyti. Galvojau, jog tai laikina problema todėl pradėjau ignoruoti ją. Tačiau praėjus pusei metų ir nesibaigiant permušimams sunerimau. Žinojau, jog ši problema yra daugiau įtakojama ne mano fiziologinės būsenos, bet psichologinės. Aplinkiniai minėdavo, jog turiu sustoti ir pailsėti, tačiau kaip? Kad pailsėti turi atsijungti porai savaičių ir nieko neveikti. Tokiu atveju prireikia vien tik savaitės, kad įsijausti, į poilsį. Vieną rytą atsikėliau ir šovė mintis- reikia pradėti bėgiot. Tai buvo 2013 metų vasara. Atsisukęs į žmoną pasakiau: -“viskas, pradedu bėgiot”. Žmona, kuri mane pažinojo kaip nuluptą teatšovė: -“žinau tuos tavo bėgiojimus, savaitė, dvi, o po to vėl bus kaip buvę”. Užsispyriau ir nutariau pradėti. Pradėjau skaityti forumus, žmonių atsiliepimus apie bėgiojimo batelius, pulsą rodančius laikrodžius ir kitą bėgiojimo įrangą. Po truputį pradėjau susipirkinėti įrangą ir tai mane skatino tą įrangą bandyti. Nusipirkau batelius. Noriu pabėgiot! Bateliais atsidžiaugiau po poros savaičių. Tada įsigijau laikrodį su GPS imtuvu. Dar pora savaičių. Po to nusipirkau širdies ritmo diržą ir dar kelias savaites bandžiausi kaip viskas veikia. Taip bebandydamas savo naują įrangą net nepajutau kaip įsitraukiau į bėgiojimą. Gerai buvo ir tai, jog mano jauniausias brolis Almantas buvo Sūduvos bėgimo klubo narys. Aš visada juokaudavau, kad galiu aplenkti jį, kol jis buvo mažas (jis 13 metų jaunesnis už mane) Tačiau kai jis paaugo aš atsidūriau šešėlyje ir užvirė tikra konkurencija. Ši konkurencija mane vertė prakaituoti rytais ir stengtis aplenkti jį. Su Almantu pasiryžome pirmam savo įšukiui 2013 metų rugsėjį įveikti Vilniaus pusmaratonį. Dirbome uoliai ir pusmaratonio bėgime buvau “padėtas į vietą” brolio, kuris jau įpusėjus begimui pasakė: -“sorry Andriau, tu gali čia gimdyt, bet man reikia bėgti”. Per likusius 10 kilometrų jis mane aplenkė 20 minučių. Supratau, jog esu visiškas nusmurgėlis ir turiu dirbti dar sunkiau. Net nepajutau, kai praėjus pusei metų bėgiojimo dingo visi mano širdies permušimai ir jaučiausi tikrai gerai. Supratau, jog bėgant 20-30 kilometrų spėji apgalvoti viską, pradedant nuo rūpesčių darbe, šeimoje, gyvenime, baigiant ateities planais ir norais bei strategijomis, o vėliau tiesiog supranti, jog jau nebeturi apie ka galvoti, tiesiog nori parbėgti namo- net nepajunti kai galva staiga tampa tuščia. Ir tai yra gerai. Vadinasi mano problemos ir buvo galvoje. Galva tuščia- nėra ir problemų.

2014 metais įstojau į bėgimo klubą “Šviesos kariai”. Čia susipažinau su šaunia kompanija ir bėgikais tokiais kaip Gediminas Grinius, Aidas Ardzijauskas. Pasiklausius Gedimino istorijų apie ilguosius trail bėgimus pasijunti lyg bėgimo pradinukas. Supranti, jog norint tobulėti reikia ilgai ir kantriai dirbti.

Sukūriau šį blog’ą norėdamas pasidalinti savo patirtimi bėgimo bei triatlono trasose. Bėgimas man nėra vien tik minutės ir kilometrai. Į bėgimą žiūriu kaip į atradimą, naujos šalies, naujos kultūros, galų gale naujos trasos, kurią norisi išmėginti. Tad kviečiu visus besidominčius bėgimu sekti mano įspūdžius ir dalintis savaisiais!

Dapkus