Šių metų gegužės 27d. Lietuvos Triatlono Taurėje pradėjau sprinto distancijos odisėją. Daug vilčių neturėjau, tikslas buvo pasiruošti sezono varžyboms Trakuose. Jau buvau šiek tiek pasitreniravęs todėl buvo įdomu išbandyti savo jėgas. Pirmas etapas vyko Tauragėje. kaip visada suplaukiau tragiškai (mano stilius) ir dviratyje teko nemažai padirbėti. Iki bėgimo rungties buvau “nesusirinkęs” tik 4 varžovų. Iš T2 išbėgome trise Žilvinas Grigaitis, Kęstutis Binkauskas ir aš. Priekye dar buvo šiek tiek pabėgęs Tadas Cesevičius. Kadangi nežinojau koks bėgimo pajėgumas yra pas Kęstutį ir Žilviną, nusprendžiau bėgti kartu ir nesiveržti į priekį. Galvojau jeigu jie gerai pasiruošę bėgimui, tai tiesiog iššvaistysiu energiją ir po to finišo tiesiojoje teks “parūkyt”. Tačiau neilgai trukus Kęstutis atsiliko o mes su Žilvinu pasišnekučiuodami bėgome toliau. Laukiau iki pirmo apsisukimo, kur po to nusprendžiau šiek tiek spustelti ir pažiūrėti ar Žilvinas bandys kabintis. Pamatęs, kad mano tempas yra kur kas greitesnis nusprendžiau “prisitepmti” Tadą. Tadas bėgo lėčiau už mane tačiau užtikrintu tempu. Likus 3 kilometrams bandžiau spausti tempą ir dar labiau “prisitempiau” Tadą. Paskutinėje įkalnėje man pradėjus kopti į viršų Tadas buvo tik tik įkopęs, todėl jaučiau jį šalia, aišku ir jis mane jautė todėl nedelsdamas kibo į darbą. Finišavome labai panašiai ir pirmą LTT sprinto etapą baigiau antroje pozicijoje.
Po varžybų įveritnau, jog buvau ne pačios geriausios formos, nes ką tik buvau parskridęs iš Kinijos didžiosios sienos maratono, tačiau vistiek užėmiau antrą vietą. Tuo momentu supratau, jog tai galėtų būti mano šansas pabandysi pakovoti dėl metų čempiono vardo sprinto distancijoje. Tuo labiau, kad Tadui Tauragėje pralošiau tik 20 sekundžių. Pasakiau sau jeigu sekančiame, Zarasų etape vėl iškovosiu prizinę vietą, likusiems etapams registruosiuosi sprintui ir tada jau rimtai kibsiu į darbą. Taip ir įvyko, Zarasuose iškovojau trečią vietą ir nuo Tado, esančio pirmoje vietoje bendroje įskaitoje, mane skyrė vos keli taškai. Supratau, jog dabar teks rimtai padirbėti, jog pakovoti dėl čempiono vardo, juolab į traukinį dar įšoko labai pajėgus konkurentas Gediminas Pajėda. Po Zarasų etapo buvo likę dar trys etapai. Taip jau yra,kad triatlone labai svarbus yra nuoseklumas, gali būti lyderis vandenyje ar dviračio rungtyje, tačiau būdamas lyderiu vienoje rungtyje nebūtinai nugalėsi visų rungčių vidutinioką. Lygiai taip yra ir su visu sezonu. Gali “iššauti” vienose varžybose, tačiau sezonas tęsiasi 3-4 mėnesius ir surasti motyvacijos bei jėgų būti viršuje viso sezono metu yra labai sunku. Dabar galiu pasakyti, jog mane lydėjo sėkmė. Tadas netikėtai gavo traumą (aišku nėra kuo džiaugtis), o Gediminas nutarė iškelti vestuvių puotą (su tuo jį ir sveikinu) ir paaukoti vieną LTT sprinto turą. Triatlonas nėra viskas gyvenime, aišku triatletui tai sunku įsisąmoninti, todėl Gedo vestuvės man buvo palankus reikalas 🙂
Trečiame etape turėjau rimtą konkurentą. Čia nusprendė pasigalinėti Titas Pumputis, vienas geriausių, gal net geriausias jaunos kartos Lietuvos triatletų. Man buvo labai įdomu pasižiūrėti kokiame lygyje esu lyginant save su geriausiais Lietvuvos triatletais. Titas kaip visada suplaukė šauniai, o aš suplaukiau pagal savo galimybes. Beje Jonavoje tai buvo vienas geriausių mano plaukimų, nesvarbu, kad lyginant su tokiais plaukikais kaip Martynas Tinfavičius 1:39min /100m yra tik pasimaudymas ežere, bet man tai buvo labai geras tempas. Iš vandens išlipau 8-tas. Todėl vėl reikėjo atidirbti dviračiu. Žinojau, jog šias varžybas atvyko stebėti mano treneris Donatas Sertvytis dėl to norėjau išspausti maksimumą. Taip ir buvo su 272W vidutinia gale dviratį baigiau antroje pozicijoje. Stipresnis čia pasirodė tiktai Marius Bernatonis (buvęs PRO). Tai reiškia, jog su dviračiu pakroviau malkų net pačiam Titui. Be to Marius Bernatonis mane tradiciškai pavydavo kokiam 15tam kilometre, Jonavoje deja jam to padaryti nepavyko. 2016 metais buvau pastatęs rekordą ilgiausiai trasos įkalnei todėl šiemet norėjau dar labiau pagreitinti šią įkalnę. Turint gerą įkalnės laiką po to nuokalnės yra tik malonumas. Spaudžiau kiek galėjau, nesidairiau aplinkui, nors žinojau, jog kažkur netoli už manes yra dar du sportininkai. Aš vis tikėjausi, jog yra realu pavyti Titą ir didinau tempą. Paskutinį kilometrą subėgau sau rekordiniu tempu 3:36min ir finišavau antras. Pasirodo, jog netorli už manęs (10 sek.) finišavo ir Lukas Prokopavičius. Po to pagalvojau, jog jeigu būčiau pasimuliavęs bėgime, tikriausiai būčiau gavęs malkų ir nuo Luko. Tačiau taip neįvyko i Jonavoje užėmiau garbingą antrą vietą, nuo Tito atsilikdamas tik 1min. Sakau tik, nes aš esu visiškas mėgėjas, pradėjęs kultivuoti triatloną tik priš 3 metus, o Titą skaitau šios srities profesionalu.
Po Jonavos supratau, jog mano pečius spaudžia didelė atsakomybė, prieš kitus, prieš save patį. Sekančiame Veisėjų etape reikėjo tiesiog gerai sufinišuoti ir nepradurti kokios padangos ar nenuskęsti vandenyje 🙂 Gavau paraginimų, ir minčių pamąstymui. Sigitas Krukis pasveikino mane su Jonavos pergale ir palinkėjo imti šią istorinę galimybę į rankas, nes laimėti LTT sprinto rungtį gali būti paskutinis mano šansas, juolab pase informacija išduoda, kad nebūta jaunuolio. Aš žinau, jog sigitas, treniruodamas jaunuosius Lietuvos talentus yra ne kartą išgyvenęs panašias situacijas ir praleidus gerą šansą po to apima pamąstymo periodas, kas būtų jeigu būtų. Sigito palinkėjimas mane kažkuria prasme nubloškė į pamastymus jau prieš 4-tąjį etapą ir bemąstydamas, jog tai yra vienintelė galimybė labai stresavau ir nervavausi. Vėliau po etapo suprasiu, jog tai buvo mano didžiausias energijos iššvaistymas, didesnis nei nuovargis dėl treniruočių. Tokiuose momentuose supranti ką turi galvoje profesionalūs sportininkai, kalbėdami, jog prieš rimtas varžybas jiems reikia psichologo.
Atvykau į veisėjus, buvo 30C šilumos. Smagi saulėta diena, tikra šventė. Vis save graužiau ir mąsčiau kaip ir ką turiu padaryti, dabar suplaukiu, poto parbėgu, segu “hidriaką” tada nusiimu plaukimo akinius, viską sumetu į dėžę, dedu šalmą, čiumpu dviratį, šoku ir pradedu minti, užsisegu batus, šalia visko dar suspaudau laikrodžio knopkes, kad turėti duomenis ir taip toliau… Starto vieta, nervuojuosiu, prieina Mantas Bartkus ir sako: -“ko tu nervuojiesi? juk tu esi atsiplėšęs tiek, jog tau net nereikia aplenkti Žilvino ir Kęstučio, tiesiog finišuok”. Bingo! Va tau ir psichologas, aš dvi dienas stresavau, kad reikia kažką aplenkti, o čia Priėjo Bartkus ir tarė, ir jis teisus. Tą akimirką supratau, jog visumoje reiktų tik pasimėgauti varžybomis ir neprasidurti padangos. Suplaukiau pusėtinai, ir šokau ant dviračio, buvau nustebęs, kad iš T1 išbėgau paskui Gediminą Pajėdą. Galvojau, ok, ateik čia, su dviračiu tikrai pasivaržysim, bėgime tikriausiai pasikrausiu malkų, ma Gediminas tikrai geras bėgikas. Tačiau vos tik pradėjau minti, supratau, kad kojos visiškai tuščios. Kokiam 4tam kilometre aplenkiau Kęstutį, kuris buvo vienas iš mano tikslų. Pagalvojau, kad tikriausiai Gedą teks paleisti ir atsargiai vytis Grigaitį. Jį pavijau kokiame 15tame kilometre ir tada tikrai įjungiau safe mode. Žiūrėjau į asfaltą ar nėra kokių vinių ar stiklų ir ramiai myniau sau iki T2. Vėliau pamačiau, kad dviratis nebuvo jau toks lėtas 38kmh. Bet čia tikriausiai dėl to, jog trasa lygi, o be to mano planas buvo 40kmh, tad pasiektu rezultatu tikrai nesiteisinau prieš save, galėjo būti ir geriau. Iš T2 išbėgau paskui Luką Prokopavičių, visi rėkė Dapkau vykis, sprinteri tu neraliuotas, kada ateisi į OD?! 🙂))) Mintyse galvojau: -“eikit jūs visi…. ui” 🙂 nėra jėgų, o be to jau fsio, vieta garantuota. Tačiau išbėgome į laukus, dingo net menkiausias vėjukas ir pajutau 30C galią. Lukas, net ir man lėtitnant savo tempą vis artėjo. Staiga žiūriu, kad jau reikia lenkti. Akimirką pagalvojau, kad tai galėtų būti taktinis manevras, duoda apsilenkti, o po to draftina ramus. Tad aplenkiau ir iš karto myniau ant stabdžių. Norėjau pažiūrėti ar Lukas lenks mane ar jis viduje tik apsidžiaugs, jog aš sulėtinau ir bandys laikytis už nugaros. Lukas nelenkė. Taip lėtapėdiškai pabėgę pora šimtų metrų užsukome į miškelio keliuką (apendiksą). Tada nusprendžiau šiek tiek spustelti ir pažiūrėti kaip reaguos Lukas. Bet panašu, kad jo tempas nebuvo apsimestinis ir Lukas liko gana toli už nugaros. Liko kokie 2km, tačiau taip troškęs finišo dar nebuvau. Kas be ko tai yra labai blogai, mintys apie finišą ir alų mane labai išmuša iš pusiausvyros 🙂 Bet laikiausi, net ir pulsui mušant 186 laikiau tempą ir raminau save, kad kentėti liko nedaug. Finišą kirtau išsekęs, bet trečias. Tai buvo labai netikėta man, nes nebuvau labai geros formos, atostogos ir panašiai. Bet panašu, kad tą dieną sunku buvo ne ma vienam ir iš Veisiejų išsivežiau dar vieną podiumą bei garantuotą čempiono vardą bendroje įskaitoje. Čia didelė garbė teko atsistoti ant podiumo su vienu geriausiu Lietuvos triatletu Tautvydu kopūstu.
Paskutinis, Druskininkų etapas buvo jau tik formalumas. O kur formalumai, ten malonumai. Kadangi šalmą ir batus sulaužiau per Veisiejų etapą, pasiėmiau treniruočių įrangą ir praktiškai visai taktiškai nesiruošiau varžyboms. Į varžybas vykome su šeima, todėl norėjosi šventės visiems ir jokio streso. Plaukime visus praleidau į priekį ir pradėjau plaukti kažkur apie vidurį visos masės. Mėgavausi paskutiniu etapu ir neslėpsiu tikrai galvojau “Andriau, čia paskutinis etapas, tiesiog pasimėgauk” Dviračiu turėjome nuvažiuoti 4 ratus po 5km, pradėjau minti lengvai, po to pastebėjau, kad kiekvieną ratą tik greitėju. Į T2 įlėkėme kartu su Marium Bernatoniu. Aš bėgau per tranzito zoną ir ranka mostelėjau Mariui “bėgam” sakau. Išbėgome kartu pasišnekučiuodami. Už kelių šimtų metrų Marius pasakė, jog norėtų sulėtinti ir bėgti savo tempu, tad palinkėjo man sėkmės ir išsiskyrėm. Neturėjau net menkiausios idėjos kelintas esu ir panašiai. Pirmą ratą bėgau nematydamas jokių varžovų, buvo gana liūdna, tačiau antram rate jau buvo masė žmonių ir buvo linksma lenkti kolegas bei plekštelti per petį, palinkint sėkmės. Paskutinius pora kilometrų pajutau kojas ir pradėjau spausti, buvo labai smagu, nutariau finišuoti stipriau. Prie finišo dar laukė penalty box ir 15sek. baudos už ne vietoje numestus dviračio batus. Atstovėjau baudą, pajuokavome su teisėjais ir vuolia. Finišas! Sezonas baigtas, o aš, net sunku ir patikėti Sprinto rungties Čempionas. Žiauriai džiaugiausi, praktiškai visą bėgimo rungtį šypsena nedingo iš mano veido. Ir prisimenant vieno stirpaus triatleto žmonos žodžius “Šypsokitės, nes skausmas praeis, o nuotraukos liks” 😉 Visus sveikinu su gražiu LTT sezonu, linkiu gero žiemos miego 🙂 Ir susitiksime kitame, dar įdomesniame LTT sezone 😉 Peace!